skaitantiems ir rašantiems

All posts in Akys chimeros

  • Ekspedicija į Gelgaudiškį

    Per pastaruosius ketverius metus, rinkdama medžiagą romanui, vis atsilankau vietose, kur vyksta aprašomoji istorija. Romano siužetas sutampa su tarpukariu įvykusios lietuvių-lenkų literatų ekskursijos Kaunas-Gelgaudiškis trajektorija. Iki šių metų nebuvau pasiekusi paskutiniojo taško – Gelgaudiškio dvaro. Bet pagaliau liepą dviese nuvažiavome ten.

    Gelgaudiškio dvarelis savo masteliu nenustebino, tik sidabrinių klevų alėja dabar perkirsta asfaltuotu keliuku, daug trumpesnė, o gaila. Medžiai dar iš ano laiko, bet persenę ir gumbuoti kaip artrito išsukioti sąnariai. Klevų lajos išties šviesesnės, nei įprasta kituose parkuose. Kai buvo tankiau suaugę, galėjai dar aiškiau pastebėti alėjos šviesumą.

    Dvare turėjo vykti muzikos mokyklos absolventų koncertas, atvykome kai dar buvo pasiruošimas jam. Niekas neklausė mūsų, kas mes, niekas nestabdė, todėl aplandžiojome beveik visus kambarius. Dvaras tik vieno aukšto (suprantama, kodėl ponas savo žmonai lengva ranka tokią menkutę „vilą“ užrašė). Apėjome pastatą iš virtuvės pusės (atskiras namukas su aukštu kaminu), pro katilinę – į kiemo pusę, kur buvo ir tebėra elegantiška terasa su kolonomis.

    Apžiūrėjau ir įsitikinau, kad aikštelėje prie įėjimo išties galėjo tilpti vienas ilgas stalas visai turistų kompanijai. Nuo terasos laiptai veda žemyn, o ten ir vėl aikštelė, kuri tarpukariu gal net nebuvo grįsta, turbūt buvo smėlis.

    Nuo kalvelės atsiveria labai gražus vaizdas proskynoje, upės link. Man kažko pakvipo mėšlu, tai nuėjom į tą pusę pasmalsauti, bet arklių nei karvių neradom.

    Nužygiavome iki pat upės, iki tos vietos, kur tarpukariu buvo prieplauka. Ten dabar bandoma atkurti ją, nes raketa varinės nuo Kauno iki Klaipėdos. Pritūpėm cigaretei naujoje turistinėje pavėsinėje su vieta šašlykų kepimui, mediniu stalu, suolais, šiukšliadėže, bet visur buvo prišnerkšta. Atvažiavo dviračiu susivėlusi moteriškė ir ėmė įnirtingai rinkti šiukšles į juodą plastiko maišą.

    Kai paklausėm jos, ar čia nebūta kokio pastato senais laikais, gal karčiamos ar šiaip trobos, sakė neatsimenanti, nebuvo, ne, arba reikia klausti vyresnių. Na, būtų likę bent pamatai, o jų nėra. Ėmė skųstis gyvenimu, o ypač kitomis kaimo moterimis, kurios tingi dirbti ir tik girtauja. Pati irgi atrodė girtaujanti, burnoje trūko dantų. Buvo toks jausmas, kad prašo arbatpinigių, tarsi būtų viešbučio kambarinė. Priekabi tapo, vos atsisveikinom.

    Atgaminau, kad Jonas su Fabijonu, suradę žmogų su arkliu, vežimu leidosi nuo kalniuko, kol virvė ant rato nutrūko. Tai dabar akivaizdu, kad prieplaukoje tam būtų per mažas kalniukas. Nuo prieplaukos matosi, kad toli iki dvaro – jo nesimato nė žymės, tik bažnytėlė. Eidamos atgal smėlėtu takeliu, užsistatėme laikrodį, per kiek pareisim. Gyvenvietėje turbūt buvo ta „arbatine“ pavadintoji karčiama. O ten jau tikrai normalus kalnelis. Vadinasi, ant jo reikėjo užkopti, tik tada vyrai rado „arbatinę“ ir žmogų su arkliu. Paskui visi leidosi žemyn iki laivo. Paskui su storąja pani kucharka ropštėsi viršun.

    Kopėme gan sunkiai, nors mudvi ir jaunos, ir blaivos, ne taip, kaip ne kurie ekskursijos dalyviai. Grįžome į dvarą per 15 min. sparčiu žingsniu. Vadinasi, romano veikėjams galėjo būti pusvalandis viršun. Atgal į prieplauką gal per 20 min. galėjo pareiti. O kucharkai buvo aiškiai lengviau pėdinti nuokalnėn, vežimo jau nereikėjo. Labai nemažas nuolydis ten, tikrai.

    Ėjome per kaitrą, akis saulė žlibino. Jiems ten vakare buvo kitaip, apsinaukė, artėjo audra. Kitoje upės pusėje matėsi du Pilies bokštai raudonais stogais. Dvare dar užkopėme įvijais laiptais į bokštelį ant stogo – apie jį nebuvo kalbama, bet galėjo ir tarpukario smalsuoliams leisti užlipti. Pagal struktūrą panašu, kad bokštelis senovinis, nuprendėme. Per daug jame nepraktiškų, bet gražių detalių.

  • Durys į kambarį su nušvitimais

    Kovo mėnesį ruošiausi sėsti ir rašyti romano eskizą nuo pradžios iki galo, be pertraukos, tik su mažytėmis savaitgalio pauzėmis, o jei pasisektų – ir be jų. Tačiau kokią savaitę prieš tai niekaip negalėjau rasti durų į tą pasaulį, kurį ketinu rašyti. Nuo ko pradėti? Koks bus pirmasis sakinys? Kokio intensyvumo bus pirmoji diena? Nuo tos dienos nuotaikos ir parašyto teksto apimties paprastai priklauso mano tolesnis darbas ir apimtys.

    Dienos ėjo, o vis nepradėjau. Nežinojau dėl ko. Pamažu ėmė kilti panika. Juk seniai rašiau didelės apimties kūrinį: eilėraščiai ir dienoraštis nesiskaito, publicistika – ne tas pats. Gal niekada neberašysiu?

    Reikėjo rasti tas duris nedelsiant. Rytais jau išmokau nebūti socialiniuose tinkluose, neskaityti emailų iki pietų, manęs jau niekas nekrutindavo, pripratau. Tuščias laikas, kai rašytojas nuobodžiauja, yra prasmingas laikas. Protas ima klaidžioti, ieškoti veiklos. Aišku, rytais skaitydavau. Kaip visada, penkias knygas vienu metu, t. y. jos padėtos ant mano stalo ir aš keliauju per jas – vartau pagal nuotaiką ir minčių eigą.

    Kažkaip atsitiko, kad mintys nuvedė mane iki Walterio Benjamino trumpučio traktato apie istorijos sampratą. Tučtuojau susiradau jį internete angliškai. Tučtuojau perskaičiau. Tai toks tekstas, kurio gali iki galo nesuvokti, jis veikia kaip dirgiklis – panašiai kartais veikia poezija – keisti, ekstatiški, įelektrinti žodžių deriniai paleidžia tavo minčių grandinę. Jutau, kad kažkas darosi, kad jau ir mano venomis ima tekėti elektra, o tada – nušvitimas.

    Pasirodo, turėjau gauti palaiminimą iš istorijos angelo:

    „Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi Angelus Novus [lot. naujasis angelas]. Jame pavaizduotas angelas, tarytum tolstantis nuo kažko, į ką yra įsisteibeilijęs. Jo akys išplėstos, burna pražiota, sparnai išskleisti. Taip turėtų atrodyti istorijos angelas. Veidu jis atsigręžęs į praeitį. Kur mums regisi įvykių grandinė, ten angelas mato siautėjant vieną vienintelę katastrofą, kuri sviedžia griuvėsius jam po kojomis. Jis norėtų sustabdyti akimirką, atgaivinti mirusius ir sulipdyti duženas. Tačiau sparnus skečia nuo rojaus pučiantis uraganinis vėjas – toks stiprus, kad jis nebegali sparnų suglausti. Uraganas nesulaikomai neša į ateitį, kuriai angelas yra atsukęs nugarą, o priešais jį ligi dangaus auga griuvėsių krūva. Šis uraganas ir yra tai, ką mes vadiname progresu.“*

    Dar paskaitinėjau apie šį traktatą ir radau tokias mintis, kaip „praeities tiesa matoma tik kaip miglotas, išsprūstantis vaizdinys“ arba kad Benjaminas teigia, jog „galingas istorijos įvaizdis yra griuvėsių sankaupa“ ir kad „galia šiam susikaupusiam pablogėjimui priešintis yra tuo pat metu ir draskanti, ir gydanti“.

    Sėdau rašyti. Pirmą dieną parašiau penkis puslapius (A4, 12 šriftu). Antrą dieną jau sėdau tęsti, o ne spoksoti į tuščią lapą. Paprastai kas rytą perskaitau tai, ką parašiau išvakarėse, šiek tiek pakoreguoju, ir rašau toliau. Sykį patekus į tą pasaulį, durys atsidarydavo kasdien, per tekstą.

    Kai baigiau (apie balandžio vidurį) – atspausdintą šimtą puslapių padėjau į stalčių ir neatsiverčiau iki užvakar.

    Eskizo atidėjimas man yra labai svarbus etapas. Kurį laiką labai traukia atsidaryti tą stalčių. Bet pagunda praeina, nes užsiimu kitais darbais (šįkart pastačiau teatro spektaklį), mintys nukeliauja kitur. Paskui ima grįžti kažkokios nuotrupos, švystelėjimai, elementai… Romanas ima kviesti mane.

    Vakar baigiau skaityti. Viskas gerai, parašiau pasaulį, į kurį mane įleido istorijos angelas.

     

    —————————————————-

    * Walter Benjamin „Apie istorijos sampratą“, iš rinkinio „Nušvitimai“ Vaga, ALK, 2005. (Vertė Laurynas Katkus, bet aš pakoregavau tekstą pagal save, remdamasi anglišku vertimu.)

  • Eskizas baigtas

    Pasivaikščiojimas tarpukariu truko pusantro mėnesio. Planavau rašyti mėnesį, bet nestabdžiau pajutusi, kad reikia daugiau laiko. Svarbu, kad nesustočiau, kol nebaigsiu. Planavau, kad pakaks ir trisdešimties tūkstančių žodžių, bet turiu apie penkiasdešimt. Kiekybė nereiškia kokybės, bet apimtis atitinka trukmę.

    Tikėjausi, kad pakeliui sužinosiu įdomių dalykų. Rezultatas pranoko lūkesčius! Pasinaudojau vieno istoriko metodu: rašyti tuo pat metu darant tyrimą, o ne tirti prieš rašymą (kažkiek tyrinėjau, bet tik labai apgraibomis). Taip kuriant tekste juntama nuostaba, atradimo džiaugsmas, tyrėjo entuziazmas. Būtent pastarojo dalyko – entuziazmo – rašant labai prireikia, ypač po pirmų dviejų savaičių.

    Ar mane buvo ištikusi romano vidurio krizė? Nesmarkiai, nes turėjau aiškų planą, laiko liniją, o taipogi ir geografinę trajektoriją: tie, kas garlaiviu išvyko iš Kauno, turi sugrįžti į Kauną. Deja, likus savaitei iki rašymo pabaigos, sutiktiesiems ir klausiantiems, kaip man sekasi rašyti, turėjau atsakyti, kad garlaivis dar nepasuko atgal, strigo Gelgaudiškyje. To pradinio įkarščio tikrai nebuvo likę. Bet esu patyrusi jau du baigtus romanus, moku išlaukti antrojo kvėpavimo ir nepasiduoti pusiaukelėje ar juolab likus keliems kilometrams iki finišo.

    Prokrastinacija veikė pilnu tempu kiekvieną mielą dieną iki paskutiniosios. Galima tik juoktis, kai reikia parašyti paskutinius tris puslapius, o galvoje skamba: gal atidėk kitai savaitei? Neatidėjau, ir šiandien dėl to galėjau atspausdinti paskutinę dalį, dvidešimt paskutinių puslapių, ir sudėti į visą šimtuko krūvelę. Skaitysiu tai liepos 25 dieną.

    Labai džiaugiuosi, kad rašau būtent šituo laiku, kai egzistuoja internetas, o bibliotekos skaitmenina savo archyvus, ir tarpukario spaudą galiu skaityti, neišeidama iš namų. Lenkų tarpukario spaudą – taip pat. Pasisekė, kad gimiau sovietuose ir laisvai skaitau rusiškai, o lenkų irgi skaitydama daugmaž suprantu, nors nesimokiau. Gal čia suveikia lašas lenkiško kraujo genuose iš mamos pusės.

    Beje, labai geras metas rašyti yra kovas ir balandis. Gyvendama Melburne, rašydavau birželį-rugpjūtį, nes ten žiema. Orai už lango tikrai veikia. Pavyzdžiui, vasarą būtų sunku rašyti. Reikia ramybės ir darbingos atmosferos. Kai visiems atostogos, gali būti sunkoka susikaupti.

    Kitą eskizą rašyti planuoju nuo rugpjūčio ir tas jau užtruks turbūt dvigubai ilgiau, nes teksto dabar daug ir kiekvieną dalį reikės ištyrinėti, išplėtoti, o paskui, greičiausiai, sutrumpinti. Bet čia tik preliminarus įsivaizdavimas. Perskaičius po kurio laiko eskizą, nuomonė apie darbo pobūdį gali smarkiai keistis.

    Sėkmė, kai bent 30% to, ką sukūrei, yra gerai. Nujaučiu, kad tiek ir turiu. Kiti 70% yra šlamštinis užpildas, be kurio nebūtų atsiradę tie geri dalykai.

    Viena pažįstama drąsino, sakydama, kad gal šitą romaną nebus taip sunku rašyti, kaip kitus, nes jau esu patyrusi? Tam tikra prasme, lengviau. Bet tikrai kaskart nustembu, kad pasivaikščiojimas po „aną pasaulį“ išeikvoja tiek daug psichinės energijos. Būdavo penktadienių, kai skaudėjo galvą. Būdavo, kad po pietų pertraukos jau norėdavau eiti miegoti ne pogulio, o iki kito ryto. Ir nėra kam pasiskųsti – tik tris puslapius parašei, ar čia bulves kasti?

    Parašiusi paskutinę eskizo dalį, labai džiaugiausi galimybe pasidarbuoti sode. Knisau žemę ir galvoje šviesėjo. Radusi vieną kitą slieką, mąsčiau apie mūsų panašumus. Juk esu kaip ir sliekas – tas, kuris virškina dirvą.

    Tai, kas surinkta iš įvairiausių vietų, keisčiausių sričių, apsigyvena mano galvoje, o iš jos pamažu perkeliama popieriun. Tam, kad skaitytojas, atsilošęs krėsle, galėtų mėgautis.

  • Akys chimeros

    Šis romanas – kaip meilės afera – man prasidėjo seniai, gal kokiais 2009 m., kai Melburno Lietuvių klubo bibliotekoje radau Jono Aisčio esė rinkinį, o jame – tekstą apie tarpukario literatų ekskursiją Nemunu. Atsišviečiau puslapius ir pasidėjau – prireiks. Pradėjau fantazuoti, kas būtų, jeigu tai būtų filmas? Kas būtų, jei tai būtų romanas? Kas, jeigu aš jį parašyčiau kada nors, kai išmoksiu rašyti didelės apimties kūrinius? (Novelių rinkiniu debiutavau 2010 m.)

    Praėjo dešimt metų. Per tą laiką išleidau keturias knygas (dvi iš jų – romanai). Surinkau dar daugiau medžiagos apie tos literatų ekskursijos dalyvius ir to meto įvykius. 2016 m. liepą dešimčiai dienų apsigyvenau Kaune tam, kad galėčiau aplankyti muziejus, susipažinti su aplinka, ir – įsimylėjau šį miestą. Grįžau gyventi į Lietuvą ir pasirinkau Kauną. Suvalkijoje – dviejų pagrindinių veikėjų gimtinėje – ėmiau lankytis dažniau nei galėjau įsivaizduoti! Nes mano širdies draugas – suvalkietis. Šis romanas – kaip rašomas literatūros kūrinys – vis labiau tampa mano asmenine istorija, mano pačios gyvenimo dalimi.

    Prieš dvejus metus daviau paraišką Kultūros tarybai, prašydama stipendijos, bet tąsyk negavau. Pernai parašiau paraišką vėl – ir gavau. Šiais metais kas mėnesį gausiu pinigų už tai, kad rašau romaną. Būčiau rašiusi jį šiaip ar taip, jau turėjau planą, kaip nedirbti nieko kito ir išgyventi, tačiau tik dabar suprantu, kaip svarbu visgi gauti finansinę paskatą. Berods, Trumanas Capote’ė yra sakęs, kad niekas jo geriau nemotyvuoja, negu honoraras. (Dedlainas irgi gerai: nuoroda.)

    Vos tik praūžė naujako šventės, Sandra eina į rašytojos darbovietę – ant sofos, o paskui prie kompiuterio stalo, kurio pašonėje – knygų lentyna (pagaliau knygos vėl sutvarkytos – galvoje ramiau, širdyje – taip pat). Rytais iki dvyliktos neatsidarau elektroninio pašto dėžutės, neskaitau feisbuko žinučių, išsijungiu telefono garsą. Dėliojuosi darbų planą. Tvarkau jau surinktą fotografinę ir tekstinę medžiagą. Jau turiu romano fabulą – įvykių seką laiko linijoje.

    Aiškiai pajutau: jei nepasinaudosiu šia man suteikta proga parašyti romaną, kitos tokios progos nebus. Kai tau moka stipendiją, kad tik kurtum, neužduodamas klausimas „iš ko tu gyvensi?“ – nes tokio klausimo ir nebėra. Žinoma, vis tiek panikuoju, kad man nepavyks, kad nesugebėsiu. Bet panikuoti yra normalu.

    Laimingi sutapimai – jų iki šiol jau buvo daug – tęsiasi. Per šventes gavau sveikinimą iš Salomėjos Nėries muziejaus Palemone (viršuje matote jį). Kaip nustebau, nes ryšys lyg ir buvo nutrūkęs. Lankiausi tame muziejuje prieš trejus metus, kai rinkau medžiagą. O dabar mane prisiminė tarsi žinodami (ar nujausdami), kad mano meilės afera su ta istorija vis dar nesibaigė.

    Kultūros taryba norėtų, kad stipendininkas dalintųsi su publika savo darbo vaisiais – pristatytų eskizus, pasakotų apie procesą. Puiku! Kaip tik peržiūrėjau viską, ką turiu surinkusi iki šiol, – graži krūvelė nuotykių ir nuotraukų – kodėl turėčiau nuo jūsų slėpti? Dalinsiuosi istorijomis čia – visada rasite jas skyriuje „Akys chimeros“ – nes toks yra darbinis romano pavadinimas.