Apie požiūrį – POV (point of view) – jau rašiau, bet apie tai galima sužinoti dar ir dar. Prisimenu, kad požiūris reiškia, iš kieno pozicijos (perspektyvos), kuriuo asmeniu pasakojama istorija.

Sprendžiant, kuriuo asmeniu rašyti, patartina remtis tokia logika: kokiu atveju situacija bus atskleista įtaigiausiai, kuris pasakotojas suteiks daugiausiai gyvybės, duos daugiausiai idėjų, įkvėps patį rašytoją labiausiai? Kuris pasakotojas leis perduoti tai, ką norite pasakyti?

Vienos taisyklės nėra. Galima rašyti netgi antruoju asmeniu. Galima eksperimentuoti – perrašyti dalį veikalo iš kito, galbūt netgi šalutinio personažo pozicijos. Galima kaitalioti asmenis viename skyriuje… Svarbiausia – suvaldyti tai.

Taigi kas pasakos: aš, tu, jis, visažinis ar nelabai? Apžvelkime visus  variantus, vartaliodami ištraukėlę iš mano šiuo metu kankinamo kūrinio. (Pradėjau rašyti jį pirmuoju asmeniu, bet dabar sprendžiu, ar nepakeitus į trečiąjį. O jeigu trečiąjį, tai – kiek žinos pasakotojas? Į kieno galvą bus leista įlįsti?)

(1) Pasakojimas pirmuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišnekam. Jausmas – abipusis. Kai matau ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbame netoliese – matau jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėčiau apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo man triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylimės mes taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakiau jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali man papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai man gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Man to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Esu girdėjusi pasakymą, kad pirmuoju asmeniu rašyti lengviausia, o daugiausia meistrystės reikia atseit pasakojant trečiuoju, iš šono. Šiandien užginčyčiau: netiesa, pirmuoju sunkiau rašyti gerai, ir tik prastai pirmuoju rašyti lengva.

Pirmasis asmuo, nors įveda skaitytoją į situaciją daug greičiau, paverčia visą tekstą tiesiogine kalba – pasakotojas kalba tiesiai iš puslapių, pats! – turi trūkumų: (1) jis žino tik tai, ką mato, girdi pats vienas; (2) jis negali papasakoti kas dedasi ten, kur pats neatsidūrė; (3) jis yra nekeliantis pasitikėjimo pasakotojas, t.y. tai, ką jis sako, tėra jo subjektyvi nuomonė. Beje, tai yra jo, to pagrindinio pasakotojo, o ne autoriaus, nuomonė – autorius nebūtinai yra pasakotojas.

Taigi pasakojimas pirmuoju asmeniu yra rimtas iššūkis.

PRATIMAS: Kitas balsas

Rašykite pirmuoju asmeniu, tačiau atskirkite pasakotojo personažą nuo savojo, pakeisdami vieną esminę detalę. Jei esate moteris, rašykite iš vyro pozicijos. Arba, jei jums apie trisdešimt, rašykite šešiolikmečio vardu. Arba, jei jūs baigęs aukštąjį, rašykite įsivaizduodamas save neišsilavinusio žmogaus padėtyje. Pastatykite pasakotoją į situaciją, kurią esate neseniai išgyvenęs jūs pats: galbūt tai susitikimas su jūsų draugu, galbūt tai sesers vestuvės ir pan.

(2)  Pasakojimas antruoju asmeniu

Su savo geriausia drauge nebesišneki. Jausmas – abipusis. Kai matai ją kartais – tai neišvengiama, nes dirbate netoliese – matai jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Norėtum apsaugoti ją nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo tau triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylitės jūs taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Pasakei jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, gali tau papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai tau gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Tau to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Toks įspūdis, kad „tu“ yra skaitytojas, ar ne? Tačiau po kelių sakinių aišku, jog pasakotojas kreipiasi ne į skaitytoją (akivaizdu, kad skaitytojas visai nepažįsta tų žmonių ir nieko tokio nedarė, kad autorius būtų galėjęs jį pagauti tai darant), ne, pasakotojas kreipiasi „tu“ į save patį.

Tai yra rizikingas kreipinys, tačiau antruoju asmeniu visgi yra parašyta romanų. Tiesiog kai kuriems autoriams taip pasakoti buvo lengviau, jų tikslas buvo pasiektas, istorija perduota gyviausiai ir paveikiausiai būtent pasitelkiant į pagalbą antrąjį asmenį. Tad kodėl nepabandžius?

PRATIMAS: Instrukcija

Rašykite antruoju asmeniu novelę, kuri būtų tarsi instrukcija. Duokite patarimų, kaip padaryti dalyką, kurio skaitytojas tikrai nenorėtų daryti. Pvz.: kaip stilingai sudaužyti savo tėvų automobilį; kaip atšvęsti savo gimtadienį pačiam su savimi; kaip draugauti su uošve; ką daryti, kad tave išmestų iš darbo ir t.t. Pasilinksminkite.

(3) Pasakojimas trečiuoju asmeniu

Su savo geriausia drauge Vaiva nebesišneka. Jausmas – abipusis. Kai mato ją kartais – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – mato jos akyse klausimą: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas tapo jai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai jai gana ir:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Permainius teksto POV į trečiąjį asmenį štai taip techniškai, matome, kad pasakotojas laisvai landžioja po Vaivos smegenis. Normalu, nes prieš tai Vaiva buvo dėmesio centre: pirmuoju asmeniu liejo savo jausmus, mintis, dalinosi įspūdžiais. Tačiau dabar, atsitraukus nuo jos, niekad neuždraus pasisvečiuoti ir kitų galvose.

Kas būtų, jei pasakotojas būtų:

(3a) Visažinis pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Jausmas – abipusis. Gražina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – žiūri ir galvoja: kaip tu galėjai tiek nusileisti? Vaiva norėtų apsaugoti draugę nuo savo atsakymo. Nuo savo „per gero“ veido.

Tuo tarpu Romas nusprendė tapti Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas išspaudė tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Jis įsitikinęs, kad Vaivai to užtenka. Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Variantų, ką dar galėtų atskleisti visažinis balsas, yra ir daugiau, bet šiam kartui gana ir tiek. Akivaizdu, kad padidėjo teksto lankstumas – su kiekvienu sakiniu šokinėjame vis į kitą personažą, pasakojame, kaip jautėsi kiekvienas, kokios kiekvieno užmačios.

Būtent čia ir problema: galime pasigesti įsigilinimo į vieną kurį (ar bent du) personažus, pasakojimas, per dažnai šokinėjant, gali išskysti. Bet visgi dieviškas visažiniškumas yra įmanomas suvaldyti.

PRATIMAS: Mažas visažinio akyse

Įsivaizduokite, kad esate dievas. Parašykite iš savo visamatančios, visažinančios pozicijos trumpą scenelę. Jos metu pakaitomis įlįskite tai į vieno, tai į kito veikėjo kailį ir papasakokite, kas ten darosi (mintys, ketinimai, emocijos, pojūčiai). Aplinkybės tegul būna labai paprastos: susitikimas su kuo nors prekybos centre (gal pirkėjo su pardavėja) arba pasiskolintos knygos grąžinimas mokytojai, arba dar kas nors.

(3b) Objektyvus pasakotojas

Geriausios draugės nebesišneka. Grąžina kartais mato Vaivą gatvėje – tai neišvengiama, nes abi dirba netoliese – apžiūrinėja viena kitą iš tolo.

Tuo tarpu Romas tapo Vaivai triskart geresnis, atidesnis, meilesnis. Mylisi jie taip karštai, kaip tik nuodėmė gali užkaitinti. Vaiva pasakė jam, kad kada nors, kai jau galės apie tai kalbėti, galįs jai papasakoti, kas atsitiko. Šiandienai Romas pasako tik:

– Myliu tave. Supratau, kai netekau.

Juk sugrįžimas – daugiau nei žodžiai. Tai – veiksmas.

Matote, kai kurie sakiniai dingo. Objektyvus pasakotojas neturi teisės lįsti nei į vieno veikėjo mintis. Jo užduotis – matyti ir perduoti tik tai, ką mato. Tokia perspektyva angliškai vadinama „fly on the wall“ (musė ant sienos). (Net paskutiniai du sakiniai iš Vaivos (ar Romo) nuosavybės virto pasakotojo pamąstymais.)

Tokį pasakotoją pasirinkęs, turi suktis: per išorinius veiksmus, ženklus, veikėjų žodžius perduoti vidines jų būsenas. Neįmanoma? Netgi labai įmanoma. Pasiskaitykite Hemingvėjų.

PRATIMAS: Nejaukiai sėdintis

Pasodinkite veikėją ten, kur jam būtų labai nejauku. Pvz.: prabangaus viešbučio foje, kur niekas jo nepažįsta, arba svečiuose, iškilmingos vakarienės metu, kur jis nesijaučia tarp savų. Aprašykite veikėją iš objektyvaus pasakotojo pozicijos, parodydami jo nejaukumą, nenusakydami jo tiesiogiai. T.y. per veiksmus, žodžius, kitokius ženklus.

(3c) Nevisažinis pasakotojas

Nevisažinio pasakotojo pavyzdys buvo mano ištrauka trečiuoju asmeniu (3), kai pasakotojas vis dar lindėjo tik Vaivos galvoje.

Tokią poziciją pasirenka daugiausia rašytojų. Jie įsitvirtinę tik vieno veikėjo viduje, taip išlaikydami susitelkimą ties vienu veikėju, užsiėmę vienos pasaulėžiūros perteikimu (kas buvo naudingiausia ir pasakojant pirmuoju asmeniu), tačiau laisvai nukelia veiksmą bet kur kitur (kur nėra pagrindinio veikėjo), ir iš ten pasakoja tik objektyviai.

PRATIMAS: Ne aš

Susiraskite ištrauką iš savo kūrinio, rašyto pirmuoju asmeniu, kuriame yra dar bent vienas šalutinis veikėjas. Perrašykite ištrauką trečiuoju asmeniu, tą šalutinį veikėją paversdami pagrindiniu, laisvai perduodami, kaip jis jaučiasi, ką galvoja. (Panašiai, kaip aš dariau savo ištraukoje (3a), bet netapkite visažiniu – persimeskite iš pagrindinio tik į vieną šalutinį veikėją.)

(4) Kintanti perspektyva

Šiuolaikiniai romanistai dažnai randa tokią išeitį: rašo trečiuoju asmeniu, jų pasakotojas nevisažinis, tačiau kiekviename skyriuje lindi vis kito personažo galvoje. Paprastai tokių personažų nėra per daug, kad skaitytojas nevargdamas sektų veiksmą, spėtų įsigilinti į kiekvieno veikėjo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau „iš vidaus“ rodomų personažų, tuo daugiau painiavos.

Jei tą mano kūrinio ištrauką tektų paversti šio skyriaus pavyzdžiu, tai rašyčiau po atskirą skyrelį Vaivai, Gražinai ir Romui. Beje, niekas neuždraus Vaivos pasakojimą rašyti pirmuoju asmeniu, o Gražinos ir Romo – trečiuoju. Ypatingi meistrai sugeba kaitalioti pirmąjį ir trečiąjį netgi viename skyriuje, susitelkę ties vienu personažu. Taip pat galima keisti pasakojimo laikus (būtasis, esamasis).

PRATIMAS: Apiplėšimas

Parašykite parduotuvės apiplėšimo sceną. Veikėjai: plėšikas, pardavėjas ir pirkėjas. Aprašykite įvykį tris kartus, kiekvieną sykį pasakodami vis iš kito veikėjo pozicijos (trečiasis asmuo, nevisažinis pasakotojas). (Toks pasakojimo būdas dar vadinamas Rašomono efektu, nes kino režisierius Akira Kurosava (Akira Kurosawa) savo filme „Rašomonas“ būtent ir parodo nusikaltimo sceną skirtingų veikėjų akimis.)

(Rašyta pagal Jack Heffron „The Writer’s Idea Book“)

Ankstesni įrašai panašia tema:

Pasaulis kažkieno akimis

Stalkeris

Darom operaciją

Reklama: