Esu penktoje rašymo savaitėje. Vyksta pirmasis romano eskizas. Jei viskas gerai, kitą savaitę jį baigsiu. Mano planas buvo pradėti kovą ir baigti kovą. Bet prasidėjo kova. Atsirado trikdžių. Norėjosi pasiskaityti atrastos medžiagos (tai padėjo, bet vis tiek jaučiu, kad tai išsisukinėjimas nuo rašymo). Žodžiu, viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Mano panika dėl nerašymo yra didesnė už atidėliojimą.

Atidėliojimas. Angliškai – prokrastination – žodis skaudesnis, labiau atskleidžiantis pojūčio esmę. Juk ne šiaip atidedi, ne tiesiog tingi, bet prokrastinuoji – bimbinėji su sąžinės opa. Vyksta trauka ir stūma nuo teksto. Reikia kažką daryti. Nusprendi valyti langus. Eiti pasivaikščioti į tolimiausią maisto parduotuvę. Susirandi kitą darbą, kitą užduotį, už kurią dar ir pinigus moka gerus… O, ne! Vis tiek nerašai!

Tada teisiniesi, kad nerašai dėl to, kad „nedega“, vadinasi, „dar ne taip ir reikia“, galbūt „viduje dar nesubrendo idėja“, tavęs dar neapėmė „teisinga nuotaika“, pagaliau reikia gi „sulaukti įkvėpimo“ ir negalima rašyti, jeigu tavyje „neprabudo talentas“.

Aišku, visa tai mėšlas, nesąmonė ir prokrastinacija. Kaip minėjau, man nėra taip blogai, nes rašau taip, tarsi teisingai laikyčiausi dietos. O žinote, kaip teisingai laikytis dietos? Jei sugriešijai – kitą dieną tęsk tai, ką nutraukei.

Jei suparalyžiavo nemaloni užduotis, jei visiškai negali jos imtis, atrask sau dar nemalonesnę užduotį. Toje šviesoje galbūt suprasi, kad visgi nori rašyti romaną, o ne… (čia įrašykite, kas jums būtų baisiau). Šio patarimo pati nesu išbandžiusi, bet darau atvirkščiai: randu kitą dalyką, kurį šiandien visgi noriu labiau rašyti, kuris jau mano galvoje pribrendęs. Deja, rašant romaną tai nelabai produktyvu.

Būtina išsiaiškinti santykius su internetu. Nuo pat pirmosios šių metų dienos nebendrauju su pasauliu iki vidudienio – tai laikas kūrybai. Aišku, būna išimčių, bet tai kaip ir dietos laikymasis – sugriešijai, nebausk savęs, grįžk į tiesų kelią. Taip pat, nepamirškime, kad mūsų psichika mėgsta pasikartojimus: pirmą mėnesį atrodys, kad dirbtinai nesitikrini elektroninio pašto dėžutės, o antrą mėnesį stebėsiesi, kad anksčiau tai darydavai. Tas pats su rašymu: po kelių mėnesių stebėsies, kad iki šiol nerašei kasdien.

Jei visai negali dirbti, užsistatyk žadintuvą ir padirbėk bent valandą. Taip sykį esu parašiusi novelę, nes pažadėjau žmogui, kad parašysiu. Kai taip darai, rezultato kokybė nėra svarbi tiek, kiek svarbi yra valios pergalė prieš tinginį. Kitą dieną vėl užsistačiau žadintuvą valandai, bet jau nuo išvakarių turėjau tekstą, prie kurio dirbau. Taip per tris prisėdimus pavyko baigti. Tiesiog be žadintuvo man išvis nebūtų pavykę parašyti. Kraštutinė, bet gera priemonė.

Svarbu yra ramiai reaguoti į tai, kad rašai šlamštą. Pirmasis eskizas gali būti išties bevertis literatūros prasme. (Gali būti, kad ir paskutinis bus bevertis, na ir kas?) Čia tinka nuostabiausia trumpa frazė: love your shit. Ją vis labiau suprantu. Bus mažiau atidėliojimų, jeigu neužsibrėši rašyti šedevro. Man tik taip ir pavyksta pradėti. Aš tik rašau eskizą. Taip galutiniam variante nebus. Antrajame eskize sugalvosiu geriau. Pradėdamas tik pasivaikštai po naują kuriamą pasaulį. Kituose eskizuose ten grįši ir įsigyvensi. O jeigu ir ne? Tragedija bus ne tai, kad parašysi šlamštą, o tai, kad neparašyti išvis nieko, net šlamšto. Todėl mažink lūkesčius.

Sudalink užduotį į kelias mažas užduotis, antraip paskęsi. Planuok, skaičiuok, kapok. Kai paskaičiuoji, kad pirmajame eskize nori per mėnesį parašyti 30-40 tūkstančių žodžių, tai į savaitę reikia parašyti apie 10 tūkstančių, o per darbo dieną (nedirbant sekmadieniais) tik apie 1,5 tūkstančio. (Jei sunku per dieną parašyti 500 žodžių, tai dar rimtai nerašai. Daugiau rašyk į šalį, dienoraštyje, lavink smegenis.)

Užduotis gali būti mikroskopinė. Pavyzdžiui, gal šiandien mano planas tik sukurti dokumentą, parašyti pavadinimą ir datą. Na, dar pirmą sakinį ir viskas. Na, ir dar pastraipą gal. Bet nebūtina, nebent labai labai norisi…

Mano smegenys nesupranta, kad šiandien reikia sunkiai dirbti tam, kad po trejų metų atsirastų knyga. Juk per tą laiką tiek daug atsitiks, aš pati pasikeisiu… Knygos autorė bus moteris, kurios šiandien dar nepažįstu! Mano smegenys nori gauti pasitenkinimą rezultatu jau dabar, o tai neįmanoma, jeigu reikalavimai dideli.

Mokytis rašyti arba rinkti medžiagą romanui – tai irgi labai mieli, tačiau klastingi atsiprašymai. Taip tik nustumiama kūrybos pradžia. Mokaisi rašydamas. Renki medžiagą tarp rašymų – be problemų.

Visada pagirk save už tai, kad padarei tą mažą dienos gabaliuką, kurį buvai užsibrėžęs. Man būtina ir pailsėti, ir taurę vyno gauti po penktos valandos. Tai nereiškia, kad baudžiu save abstinencija, jei neparašau to, ką planavau, ne. Tai turi būti pozityvus darbas, o ne saviplaka ar katorga, kaip yra pasakiusi viena lietuvių prozininkė. Užuojauta jai, jeigu tikrai taip. Savo darbą reikia mylėti. Save – dar labiau.

Įkvėpimas ateina per pauzę, todėl labai įdomu prokrastinuojant visgi pasielgti taip, kaip nori vidinis tinginys: eiti į dušą, pabėgioti, pavedžioti šunį, važiuoti su mašina pasibastyti po apylinkes, nežinau, tinka bet kas, kad tik būtum vienas ir girdėtum, kas ateina į galvą. Man dar labai padeda, kai atsigulu nusnausti. Tai tokia nuostabi priemonė, kad esu parašiusi atskirą straipsnį apie tai.

Apgauk savo kankintoją. Nekentėk, nes jis to nori. Turbūt geriausia atsikratyti atidėliojimo įpročio nedarant iš to tragedijos, neleidžiant sąžinei graužti net jei ir nedirbi (daugiau apie tai rasite čia: nuoroda). Čia ir vėl kaip su maistu: leisti sau valgyti viską, tik su saiku – geriausia dieta.

Atsisėdi rašyti ir tuščia galvoje? Sykį Simone de Beauvoire pasiskundė Albertui Giacometti, kad nori rašyti, bet nežino ką. Jis atsakė: „Rašyk bet ką.“ Panašu, kad jai tai reikėjo išgirsti, nes tekstai ėmė liete lietis.

Taigi, baigiam čia teisintis ir atidėlioti – einam rašyti. Dabar. Bet ką. Pavyzdžiui, o kaip jūs atidėliojate? Ir ką darote, kad tai baigtųsi?

(Kakučio nuotrauką dovanojo Luka Va)