Rašytojas yra tas, kuris rašo. Tas, kurio knygos ir publikuojamos, yra autorius. Romano autore tapau jau trečią kartą, tad šis įrašas bus apie autorystę, patirtį ir dėkingumą.

Pirmoji knyga yra labai svarbus įvykis, nes tai pirmas kartas, daug stiprių emocijų, ir tai, kas buvo neaišku, pagaliau paaiškėja: ne tik rašai, bet ir baigi rašyti, bendradarbiauji su leidykla, tavo tekstą redaguoja ir derini galutinį variantą, skaitai korektūras makete, supranti, kad galėtum taisinėti be galo, o jau pavargai ir nebelabai suvoki, ar čia išvis yra kas gero, gal taip blogai, kad geriau nepublikuoti…

Metas pasitikėti kitais. Metas kitiems leisti tau padėti.

Kol rašai, mėgaujiesi absoliučios kontrolės pojūčiu. Atiduodi rankraštį žmonėms, kurie pavers skaitmeninį dokumentą popieriniu daiktu – ir dalykai ima slysti iš rankų. O taip norisi ir toliau kontroliuoti! Tada knyga iškeliauja į spaustuvę – ate, nieko nebepakeisi, bet ir palengvėjimas, kad nebereikės nieko keisti, tik laukti, kol atkeliaus tas realus daiktas.

Pagaliau knyga rankose… Ir vėl viskas slysta iš rankų – nes kūrinys autoriui priklauso tik nominaliai, o realiai – kiekvienas skaitytojas užbaigia knygą suprasdamas savaip, o kritikai ją dar ir įvertina pagal save. Saubingas viso šio proceso grožis tuo dar nesibaigia: tik po kurio laiko imi pats suprasti tai, ką išties parašei, ir tai kinta su metais.

Antroji knyga labai svarbi tuo, kad ją reikia parašyti. Parašyti ir publikuoti. Būtinai. Nes antroji turi savų iššūkių. Vėl norisi viską kontroliuoti – ir rašant galima – bet bėdelė ta, kad norisi parašyti iškart gerai. Jau net kad būtų geriau, negu pirmasis romanas! Kartelė, kurios seniau išvis nebuvo, dabar jau kybo aukštai, o kojelės gal ir pastiprėjo, bet greičiausiai ne, tik odelė tapo dar jautresnė.

Taigi rašyti antrąją knygą tai reiškia sėsti ir paklausti savęs: o kas yra rašymas, o kas yra romanas, o kas čia per šlamštas, kurį ką tik parašiau? Bet vis tiek tame kažkas yra, nuojauta sako, kad bus gerai, bent ne blogiau, prisimink, kaip buvo su pirmuoju, argi žinojai, kaip viskas išsisuks? Sėsti ir rašyti nuo nulio. Tai stipru. Tai antrojo romano pagrindinė kova. Ir nėra svarbu, ar antrasis romanas pavyks geriau, nei pirmasis. Išleidi antrąjį ir įsitikini, kad pirmasis nebuvo atsitiktinumas.

Tada vėl nauja užduotis: o kas toliau? Du romanai netapo bestseleriais, bet tai nėra blogiau, negu kad būtų tapę bestseleriais. Abiem atvejais būtų rūpesčių su tolimesniu rašymu. Mes turime būti pasiruošę dviems sunkumams: sėkmei ir nesėkmei. Atkaklumas yra svarbiausia rašytojo (ir autoriaus) atrama.

Beje, čia nekalbu apie idėjų (užuomazgų) stygių. Mano galvoje (ir kompiuterio paruoštukuose) stovi eilutė idėjų, man reikia tik pajusti, kurią šiuo metu noriu imti gvildenti. Kaip kengūra, esu nuolat nėščia, bet kiekvienas embrionas laukia tinkamo laiko ir sąlygų.

Trečiąjį romaną „Akys chimeros“ kūriau kitaip, negu du pirmuosius (ir tuos, kurių nebaigiau). Mintis apie jį kilo prieš dešimtmetį su virš, kai dar jaučiau, kad nesugebėčiau suvaldyti medžiagos. Dabar galiu aptvirtinti: tokiam kūriniui reikėjo ne tik rašymo, bet ir leidybos patirties, literatūros procesų išmanymo. Romanai rašomi vienatvėje, tačiau daugumai rankraščių reikia komandos, kad jie būtų išbaigti ir tinkamai pristatyti publikai.

Vardinu pagalbininkus:

Agnė Puzauskaitė – leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorė, kuriai esu dėkinga už pasitikėjimą ir suteiktą laisvę rinktis redaktorę ir viršelio dizainerį.

Povilas Rėklaitis – viršelio dizaineris, su kuriuo drauge kūrėme konceptą.

Deimantė Kukulienė – puiki romano kalbos redaktorė ir geroji patarėja.

Nomeda Repšytė – viena pirmųjų skaitytojų ir faktinių klaidų gaudytoja. Šukavo tekstą du kartus!

Violeta Kelertienė – garsi literatūrologė, mano autoritetas. Perskaitė ir parašė galiniam viršeliui tai, ką mano apie romaną.

Saulius Keturakis – literatūrologas, patikima akis iš šalies. Skaitė ir parašė viršeliui gerą žodį.

Gediminas Kasparavičius – istorikas, su kuriuo mane likimas suvedė pačiu laiku, kai reikėjo žinių apie upeivystę.

Marija Antanavičiūtė – Magazino bendražygė, viena pirmųjų skaitytojų, davusi man vertingą atgalinį ryšį.

Daiva Povilaitė – rašytoja ir skaitytoja, labai išsamiai ir naudingai pakomentavusi rankraštį.

Lolija Spurgienė – vertėja, konsultavusi dėl lenkiškų ir prancūziškų intarpų romane.

Ačiū visiems iš širdies!

Ačiū Salomėjos Nėries namų (Palemone) ir Jono Aisčio (Rumšiškėse) muziejininkėms. Jos davė man daugiau, nei galėjau tikėtis.

Ačiū laivo „Tolstojus“ kapitonui Broniui Bukšniui, upeiviui, kuris įsileido mane į vairinę.

Ačiū visiems, kurie po mano prisipažinimo, kad rašau romaną apie tarpukario Kauną, puldavo man pasakoti viską, ką žino, ir rekomendavo knygas, kurios galėtų padėti. Žinokit, viskas padėjo!

Didelis ačiū Lietuvos kultūros tarybos fondui, kuris man suteikė individualią stipendiją romano kūrimui 2019 metais ir paramą leidybai 2021 metais. Taip pat ačiū ir už stipendiją naujo romano eskizo kūrimui.

Ketvirtąjį romaną reikia sėsti ir rašyti, klausiant savęs ir vėl: kas yra rašymas? Kas yra romanas? Kokį šlamštą aš čia dabar parašiau? Bet kažkas čia tokio jame yra, galbūt…