skaitantiems ir rašantiems

  • Turtuolė, žiūrinti į savo knygų spintą

    Išėjau iš darbo ir į klausimą, tai kokie dabar planai, atsakau: rašyti romaną. Nesitikėjau, kiek kartų ir iš ko išgirsiu klausimą, tai iš ko tu gyvensi?

    Gerai, tu esi rašytoja, tai mes suprantame. Taip, akivaizdu, kad privalai kurti, antraip turėsi vadintis „buvusi rašytoja“. Na, taip, kūryba yra gyvenimo prioritetas, bet… Juk negali gyventi iš to, ką rašai? Už straipsnius gausi honorarus? Tu rimtai? Daug rašysi? Kiek gi ten moka, tu nejuokauk…

    Žmonės žiūri į mane su ta ironija, kurią mačiau kadaise, kai tik pradėjau rašyti. Stebiuosi, kad mano mama „atsivertė“ ir jau klausia, ne ką dirbi, o ką dabar rašai, ir sunerimsta, jeigu tuo neužsiimu. Dabar, išleidusi keturias knygas, vėl matau kitų abejonę savo apsisprendimu. (Taip, tai absurdas, todėl rimtai nepriimu.) Kad jūs žinotumėt (nors turbūt žinote), kiek žmonių linki mesti savo svajonių darbą ir siekti rimto uždarbio!

    Kai išleidi knygą – žvilgsnis ir veido išraiška kardinaliai pasikeičia. Atsiranda keista pagarba, aukštinimas, sutaurinimas, kurio visai nesijauti nusipelnęs. Juk nieko tokio nepadarei, tik parašei ir išleidai romaną. Ne, tavęs klausinėja, ką mąstai apie pasaulio santvarką, apie gyvenimą, apie etiką. Tu tampi lyg ir moraliniu autoritetu. Tau ant kaktos primatuoja „tautos sąžinės“ etiketę, bet kur jau ten lips. Būtų baisu, jeigu priliptų.

    Gerai, metas papasakoti, kaip ir iš ko gyvena rašytojai.

    Visų pirma – atsidėdamas bet kuriai meno rūšiai turi šį bei tą paaukoti. Savo laiką – be šito niekaip. Neatversi pasauliui savo talento, jeigu neužsiimsi kūryba milijoną dienų. Atsisėdęs prie balto lapo, parašęs pirmą tūkstantį puslapių (taip, tūkstantį), jau galėsi klausti savęs, ar tai mano sritis, ar teisingu keliu einu. Ir niekada nežinosi tiksliai.

    Amžinai abejoti – tai antroji auka. Niekada, niekada nežinosi, ar tai, ką sukūrei yra vertinga. Dažnai išgirstu klausimą (arba teiginį): juk X tai jau tikrai pripažintas menininkas, juk romanas tapo bestseleriu? Na, kad tapo bestseleriu – tai vienintelis tikras dalykas. Šlovė, dėmesys, pripažinimas – laikinas džiaugsmas. Kitą rytą sėdi prie balto lapo ir nežinai, ką daryti toliau. Kitas romanas – terra incognita, o tu ir vėl plauki, vėjo nešamas, nežinia kur. Nebent pasiduodi gerbėjų gravitacijos jėgai ir kepi tai, ką jie nori valgyti… Užuojauta.

    Kai ko nespėsi – nukentės asmeninis gyvenimas. Trečioji auka. Man taip susidėliojo, kad neturėsiu vaikų ir neturėsiu savo namų (nuosavybės). Turėjau su tuo susitaikyti, dar tebesitaikau. Nes trauka gyventi „kaip visi“ yra siaubingai stipri ir skaudinanti. Jei turėčiau vaikų, mano skausmas būtų kitas – negalėčiau skirti jiems viso savo laiko, visos savo širdies. Vaikai daugeliui šiuolaikinių, stiprių, veiklių moterų padovanoja kaltės jausmą, tad rašytoja nėra išimtis.

    Nukentės ir tavo mylimieji. Reikės daug atjautos ir supratimo iš jų. Ne visiems bus pakeliami tavo jausmų „linksmieji kalneliai“, tavo nuolatinis laiko aukojimas ne darbui, iš kurio pragyventum, ne namo statybai, ne vaikų auklėjimui, ne atstogoms… O jeigu tapsi visur matomu veidu, nukentės ne tik tavo, bet ir artimųjų privatumas.

    Nenorėsi būti našta artimiesiems, bet būsi. Iš ko gyvensi?

    Kartais publikuosi savo kūrybą (mažos pajamos, bet čia svarbiau yra nesustoti, išlikti gyvu kūrėju). Rašysi publicistiką kultūriniuose leidiniuose ir ne tik. Užsiimsi edukacija. Dalyvausi projektuose, kur reikia rašytojo. Kursi tekstus teatrui, kinui, vizualiems menams ir kt. (kur tik jauti patraukimą). Kursi tinklaraštį – iš jo gal neuždirbsi, bet tai bus tavo vizitinė kortelė. Tapsi ekspertu – gal literatūros, gal kitos srities – ir apie tai rašysi. Kartais įsidarbinsi ten, kur nereikia didelės kompetencijos – galbūt aptarnavimo srityje – arba kur reikia didelės kompetencijos – tapsi valstybės tarnautoju, fondo darbuotoju. Kartais gausi kūrėjo stipendiją. Kartais, jei pasiseks, apdovanojimus ir prizus, kurie turi piniginę išraišką (su tuo visuomet kolegas labiausiai ir sveikinu). Jei tavo knygas nusipirks bibliotekos, žmonės skolinsis jas, o LATGA mokės tau už knygų panaudą.

    Štai kiek šaltinių. Aišku, tave nuolat lydės nerimas dėl ateities. Jei esi frylanceris, šito neišvengsi. Kaip dėl pensijos? Pamiršk, sakau sau, rašytojai neišeina į pensiją. Mes pasensime, išprotėsime, ir vis tiek rašysime. Per pilnatį kankinsime redakcijas ir publiką savo tekstais. Toks bus mūsų kerštas už tai, kad kultūra niekaip netampa valstybės prioritetu.

    Turėti mažiau, išgyventi kukliau maitinantis, pigiau rengiantis, bet išlaikant orumą, nekrentant veidu į purvą – tai ir lengva, ir sunku. Man padeda tai, kad vis prisimenu depresyvius turtuolius, kurie važiuoja į Indiją ir ten iškeičia auksą į vienspalvį skudurą ir proto ramybę, aukcionų triukšmą į bambukų giraitės tylą, gurmanišką vakarienę penkių žvaigždučių restorane į ryžių dubenėlį iš valstietės rankų.

    Išeities tašku pasirinkusi budistinį neprisirišimą prie laikinų vertybių, jaučiuosi fantastiškai turtinga, žiūrėdama į savo knygų spintą. Neklauskite, iš ko aš nuo šiol gyvensiu. Mane tos knygos maitins, kaip ponas Dievas savo dangiškuosius paukštelius, kurie nei sėja, nei pjauna, o vis tiek pasauliui yra reikalingi.

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.

     

  • Mokyti rašymo gali kiekvienas

    Jei rašyti gali kiekvienas, tai kas tuomet mes, „tikrieji rašytojai“? Dar baisiau, kad dabar kiekvienas gali mokyti rašymo, nors pats nieko (gero) nėra parašęs.

    Tokios ir panašios baimės vis aplanko kurį ne kurį niekaip nepradedantį, pradedantį ar įsibėgėjusį literatą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado nemažai kūrybiškojo rašymo seminarų, kursų ir stovyklų, tačiau Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ (2010, Baltos lankos) savo pavadinimu vis dar gali papiktinti.

    Sykį viename furšete sutikau VLKK „pareigūną“, kuris, sužinojęs apie mano užklasinę veiklą (kūrybinio rašymo mentorystę), tučtuojau išrėžė, dievaž, kaip mokinukas: „Aš kartais vis prisėdu ir parašau, bet vien tam, kad įsitikinčiau, jog negaliu rašyti!“ Jam atsakiau, kad, tokiu atveju, išties reikalinga psichologo pagalba, nes taip kalba ne sveikas protas, o mokyklos ir universiteto padovanotos traumos.

    Dėl to „nieko gero nėra parašęs, o jau moko kitus“ man kyla toks klausimas: kas vertina tai, kaip gerai ar prastai rašo mokytojas? Pavyzdžiui, apie save esu radusi feisbuke: „Ji pati rašo nestebuklingai.“ Man tai aiškumo nesuteikia. Tai ar turiu aš teisę rašyti toliau? Ar turiu teisę mokyti?

    Jei kitą mokyti rašymo gali tik tas, kuris pats „rašo stebuklingai“, tai didžiuosius mokytojus tektų prikelti iš kapo prieš tai nudobus. Mat „gerą“ rašymą nuo „stebuklingo“ paprastai skiria… mirtis. Tie, kurie vaikšto tarp mūsų, tikrai netaps pranašais.

    Kitas patarimas, kaip geriausia mokytis rašymo: skaityti klasikus ir gerti degtinę. Taip yra pataręs vienas lietuvių rašytojas. Romantiška, patikima. O jeigu man kyla klausimų? Klasikai tyli. O jeigu man reikia patarimo, pagalbos, kompanijos? Klasikai rūsčiai nusigręžia, atsukdami apipelijusias nugarėles…

    Spjovę ant romantikų anachronizmo, leiskime sau pripažinti, kad rašymas yra ne tik menas, bet ir amatas, o šito gali išmokti kiekvienas tikrai atkaklus žmogus. Ar tapsi skaitomu, ar būsi pavadintas talentu, genijumi – jau ne mokytojų nuopelnas ir problema.

    Bent kiek studijavusieji meno istoriją žino: kūrėjai rasdavo gyvųjų meistrų, kuriems tapdavo pameistriais. Ne visi talentingi mokytojai patys kūrėjai. Jie tiesiog puikūs mokytojai.

    Geras mokytojas yra tas, kuris išmoko rašyti, o ne tik pats puikiai rašo. Mokinys turi būti egoistiškas ir žiūrėti naudos sau. Geriausia išbandyti ne vieną mokytoją, susirasti tą, su kuriuo susiklosto draugiški santykiai ir… per ilgai neužsibūti mokiniu.

    Pagal ką atsirinkti gerą kūrybiškojo rašymo mokytoją? Štai mano mintys:

    Blogas ženklas, jei:

    • Išgirdote iš mokytojo, kad jūs rašyti negalite, nes neturite talento.
    • Jums sako, kad kiti rašymo mokytojai jus sugadins, todėl neturėtumėt eiti kitur.
    • Jūsų rašymo stilius ima priminti jūsų mokytojo stilių.
    • Jau penkerius metus lankotės pas tą patį mokytoją, bet dar nieko nepublikavote.
    • Bijote užduoti klausimus, kad nepasirodytumėt kvailas.
    • Jaučiate, kad mokytojas jums pavydi sėkmės, jūs konkuruojate.
    • Mokytojas laiko save jūsų guru.

    Geras ženklas, jei:

    • Po paskaitų ar užsiėmimų jus ne tik apima noras rašyti, bet ir rašote.
    • Gaunate ne tik pagyrų, bet ir konstruktyvios kritikos.
    • Kritika jus įkvepia dirbti toliau, skaityti daugiau.
    • Į visus klausimus gaunate tiesius atsakymus, nebijote klausti.
    • Sužinote apie rašymo amatą ir leidybos industriją.
    • Su savo mokytoju nekonkuruojate – jūs bendradarbiai, bičiuliai literatūroje.
    • Rašymo kursuose neužsibūnate – einate kurti pagal save.

     

  • Odė nervinėms krizėms

    Ne tik rašytojai nervingi. Nemanau, kad jautrumas, odos plonumas ir polinkis į depresiją yra mano privilegija. Nenorėčiau, kad žmonės pateisintų mano elgesį tuo, kad esu rašytoja, juolab nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi nervingumo iš manęs todėl, kad rašau apie jautrius dalykus.

    Nesu iš tų, kurios bijo gultis ant kušetės psichologo kabinete. Gali būti, kad patekčiau į tą septyniasdešimt procentų „melagių ant kušetės“, nes manyje tiesa ir fikcija glaudžiai susijusios, ir kartais užsimiršusi galiu pavadinti buvusį draugą personažo vardu arba papasakoti ne savo nutikimą kaip savo…

    Juokauju. Manau, kad meluoja visi. Bet aš, kaip rašytoja, stengiuosi suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, bandau atsiminti, išgyvenu atvejus keliskart, raštiška forma, kitaip tariant, aš reflektuoju ir kuriu naratyvą.

    Kai psichologei prisipažinau, jog rašau dienoraštį, o šiuo metu iš jo ištraukų dėlioju „romaną“, bandydama suprasti, kas gi atsitiko su mano buvusia santuoka, vien jau pasakiusi tai garsiai ir matydama psichologės veidą supratau, kad paprastai šitaip ir kapstomasi iš krizės.

    Bandant suprasti. Bandant išsirašyti, o paskui perskaityti tai ne kaip autorei, o kaip skaitytojai ar netgi kritikei. Paversti chaosą minties tvarka.

    Prieš kelias savaites mane ištiko stiprus nervinis priepuolis. Susidėjo dalykai. Paskutinį lašą tėkštelėjo darbovietės aplinka. Supratau, kad strigau ir nebegaliu pajudėti – ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gulėdama susirietusi lovoje, laikydama delnais savo vidurius, kurie, regis, norėjo kažką pasakyti (panikos ataka, kai jauti, jog miršti nuo ūminio vėžio, o gal infarkto), supratau, kad turėčiau dabar pat išsikviesti greitąją arba bandyti nušliaužti iki poliklinikos, kur tikrai priverkčiau registratūrą. Arba daryti kitaip.

    Spriegiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę, susiradau alkoholio. Buvo nedaug po vidudienio, bet įkaliau šotą. Tada prisiminiau vieno žmogaus vardą ir parašiau jam žinutę: pakviečiau vakare susitikti, sakau, papasakosiu apie savo situaciją. Pajuokavau, kad psichologei išsilieti irgi galėčiau, bet per ilgai tektų aiškinti kontekstą. Žinojau, kad tas žmogus buvo patekęs į panašią pelkę savo buvusiame darbe. Jis pranešė, kad susitiks. Tada laukiau tas valandas. Tada lėtai lėtai ėjau per visą miestą į tą barą, kur sutarėme susitikti. Nuėjau tokia dūžtanti, pasijuokėme iš visko dvi valandas, sugrįžau energingu žingsniu.

    Įdomu, kas vyko paskui. Pasižadėjau neleisti aplinkai sudeginti daugiau nei vienos mano nervų ląstelės. Atsijungiau nuo interneto, supratusi, kad socialinių tinklų aplinka išties gali būti žudanti, ne tik kelianti (melagingą) saugumo jausmą. Ar susimąstėte, kaip įsitraukę esate į tą nuolatinį žinių srautą? Kaip lengvai jus gali pasiekti – ir tas srautas, ir bet kurie žmonės, kai galbūt jūs per silpnas priimti bet kokį kontaktą ir jis ne tik ima skaudinti, bet gali ir nužudyti? Pasakiau: saugok save – tai prioritetas. Pasakiau ir kitiems: sergu ir gydausi, viso gero, trumpam miriau.

    Nepakeičiamų žmonių nėra. Nepakeičiamų darbų – irgi.

    Visą darbo savaitę ničnieko nedirbau. Kėliausi anksti, skaitinėjau knygas ir straipsnius, kuriuos seniai buvau atsidėjusi ir vis neturėjau laiko. Dariau jogą – pirmąjį kartą sunkiai stojausi net į žemyn žiūrinčio šuns pozą, drebėjo rankos (tai labai iškalbinga, žinant, kokia esu fiziškai stipri). Po jogos ramiai pietavau, miegojau siestą, vėl skaičiau ir žiūrėjau filmus.

    Buvo sunkoka nieko neveikti. Jaučiau atoveiksmius po žemės drebėjimo. Tai afteršokai: vos tik pagalvoju apie elektroninį paštą, pilvą ir vėl sutraukia panikos ataka. Tada einu pasivaikščioti, sėdžiu ant akmenėlio prie upės, kvėpuoju.

    Antradienį man atrodė, kad atostogauju jau visą savaitę. Penktadienį popiet jau galėjau užmesti akį į paštą. Kitą pirmadienį supratau: turiu keisti gyvenimo būdą, daugiau taip negalima. Atgal į seną dienotvarkę nebegrįšiu, ačiū.

    Rytai iki vidudienio turi grįžti pas mane. Turiu leisti sau nieko neveikti, nieko nedirbti, tik tada galėsiu skaityti ir pagaliau vėl rašyti. Rezervai dabar tušti, turiu juos pripildyti. Mano prioritetas yra ne uždarbis, ne kokia nors pinigus nešanti karjera, o literatūra. Tam reikia erdvės galvoje, o erdvė galvoje atsiranda išvalius savo asmeninio, vienatvei skirto laiko erdvę.

    O, kaip aš dėkinga savo nervinėms krizėms!

  • Vieno romano rašytojų šalis

    Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.

    Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.

    Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.

    Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.

    Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.

    (Tai mano atsakymas į trečiąjį „Šimtmečio anketos“ klausimą. Visi atsakymai publikuoti almanache „Metai“, 8-9/2018.)