skaitantiems ir rašantiems

  • Mėlynas akmenėlis

    Premijuotas romanas – taip užrašyta tituliniame puslapyje po pavadinimu „Devintas lapas“. Skaitydama šią Birutės Pūkelevičiūtės knygą vis galvojau, ar tikrai ji plagijavo Antaną Škėmą? Ir kaip galima plagijuoti romaną – pavogti struktūrą? Nes turinio gi nepavogsi, jis autobiografinis. O sakyti, kad pasinaudota ta pačia romano struktūra, būtų idiotiška – nes struktūros nebūna originalios – jų yra keletas variantų ir smulkesnių variacijų, visi naudojasi tomis pačiomis ir neima į galvą. Svarbu, kad struktūra būtų, o ne kad būtų „autentiška“.

    Panašu, kad Antaną tiesiog apėmė pavydas ir isterija. Jis gi turėjo romaną su Pūkelevičiūte. Ko tik nebūna po skyrybų…

    Koks įspūdis, perskaičius „Devintą lapą“? Noriu rasti ir „Aštuonis lapus“ (tas pats kūrinys, pirmasis tomas), nes patiko pasakojimo audinys. Struktūra – palaida, medžiaga nesuvaldyta. Suprantu, kodėl Pūkelevičiūtės kūryba apdovanota, bet apgailestauju, kad ji nėra tokia jau puiki, kaip nėra tokia jau puiki ir Škėmos kūryba.

    Labai jaučiasi, kad tie mūsų „romanistai“ nebuvo įsijautę į prozos kūrimą. Rašė priešokiais, išgimdė po vieną stipresnę knygą. (Vieno romano rašytojai…) Gaila, kad jie neatsidėjo literatūrai. Gali būti, kad priežastis banali: skurdas, sunkus pragyvenimas vertė dirbti. „Devinto lapo“ paskutinėje pastraipoje Pūkelevičiūtė prisipažįsta, kad parašė knygą autobuse, pakeliui į darbą ir namo: „Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.“ O gal rašymas nebuvo proritetas? Arba trūko kultūrinės terpės, išsilavinimo? Atsakyti sunku.

    Kita vertus, mūsų visuomenė neturėjo (ir vis dar neturi) suvokimo, kad kūryba be pinigų – mecenavimo – negali gimti. Turtingi (ir biedni) Čikagos lietuviai statė bažnyčias, o ne rėmė savo intelektualus, kad jiems nereikėtų dirbti liftininkais ar geležinkeliečiais. Tokias tat vertybes renkasi maža tauta, kurios ateities neužtikrins priklausymas didžiajai pasaulio religijai, kuriai jos unikalumo nereikia. Ateitis bus, jei išgyvens unikali kultūra – o literatūra yra jos dalis.

    Knygos leidimas, patekęs į mano rankas (pirkau „Juodojo šuns“ knygyne Vilniuje), publikuotas Čikagoje 1982 m., todėl autorės kalba, laimei, nesterilizuota. Štai ištrauka, kuri man puikiai iliustruoja tai, jog rašyti reiškia matyti:

    * * *

    Genė žarstė koja akmenėlius. Paskui pasilenkė kėdutėj ir išsitraukė vieną:

    – Matai? Iš kur atsirado šitoks?

    Akmenėlis buvo ryškiai mėlynas, kaip povo plunksnos akis. Tarp juodų, rudų ir pilkų akmenukų – staiga vienas keistuolis! Gamta kartais paišdykauja: deimantas tarp anglių – taipogi keistuolis.

    Ėmiau Genei pasakoti, kad ir aš ieškau panašių akmenėlių. Renku šio krašto keistenybes ir užsirašau. Gal kada nors sulipdysiu „neamerikonišką“ mozaiką, ir niekas negalės tikėti: nejaugi tie visi maži atsitikimai tikrai matyti Amerikoj?

    – Pavyzdžiui? – susidomėjo Genė.

    Gerai. Klausykis: tai įvyko miesto centre. Ne vertelgos skylėj, bet didžiausioj Chicagos krautuvėj:

    „Marchall Fields“. Laikrodžių ir brangenybių skyrius. Vieta ori, aplinkui baltų gvazdikų puokštės; kilimai, šviesos, balsai – viskas oriai pritildyta. Prekyba vyksta garbingiausioj šeštadienio kilnybėj. Aš laukiu, kol man laikrodžiui pakeis dirželį ir žvalgausi aplink.

    Netoliese, kitame stikliniame garde, triūsia du pardavėjai: žilas, labai korektiškas senukas ir juoda panelė su šešiasdešimt šešiom nukarusiom kasytėm. „Dotty“, sako jai senukas, „dabar aš einu priešpiečių“. Ir išnyra iš gardelio – švarkas rūpestingai išglaistytas, baltų marškinių apikaklė pakrakmolyta, santūriai dryžas kaklaryšis kilstelėtas perliniu smeigtuku. Iki liemens viskas rimta ir saikinga, kaip dera žinomos krautuvės įgudusiam pardavėjui. Bet nuo kelių – senukas minkštas, lyg pliušinis meškutis: jis be batų, jis tik su kojinėm! Todėl ir atrodo numažėjęs, tarsi supliuškęs, kas visados atsitinka žmonėms, kai jie nusispiria batus (sunku įsivaizduoti narsuolį ar rimtuolį be batų!).

    Žmogelis nutreplena kilmu, ir svarbiausia: vienoj kojinėj, ant užpenčio, baltuoja neapsakomai jauki ir meili skylutė! Tokią skylutę galėtum tiesiog pabučiuoti. Tai vakarai su pasakom: virbalų skambtelėjimai ties mezginiu, vartomo laikraščio čežėjimas, nublukę šilkiniai abažūrai, pro kuriuos sklinda slyvų spalvos šviesa; ant stalo guli pravira akinių makštis, išklota senoviniu aksomu; dubenėly – keptas ir dar šiltas obuolys, užpiltas pienu. Vienodai siūbuoja sieninio laikrodžio švytuoklė, pintinėj miega maži šuniukai, kurių nuleipusias ausis taip linksma patampyti. Tokia – buvo toji skylutė kojinėj. O senukas – lyg išplėštas iš Čechovo apsakymų – ėjo ir nuėjo kojinėtas: iškilmingas krautuvės kilimas, pro apgalvotai išdėstytas gvazdikų puokštes, pro lentynove surikiuotus sidabrinius padėklus, nužvilgintus iki spiegiančio blizgėjimo.

    – Aš nematau čia nieko nepaprasto, – pasakė Genė. – Žmogui prasitrynė kojinė, ir tiek.

    – Taip, bet vienai akimirkai ta maža skylutė sugriovė visą „Marshall Fields“ orumą. Ir sušildė mano širdį. Nutrepleno žmogytis su skylute kojinėj, toks intymiai mielas! Nutrepleno sau tolyn – per vaizbos šlovę ir galybę. Juk tai „mėlynas akmenėlis“, ar ne?

    Birutė Pūkelevičiūtė „Devintas lapas“ pp. 56-58.

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.

     

     

     

     

     

     

  • Turtuolė, žiūrinti į savo knygų spintą

    Išėjau iš darbo ir į klausimą, tai kokie dabar planai, atsakau: rašyti romaną. Nesitikėjau, kiek kartų ir iš ko išgirsiu klausimą, tai iš ko tu gyvensi?

    Gerai, tu esi rašytoja, tai mes suprantame. Taip, akivaizdu, kad privalai kurti, antraip turėsi vadintis „buvusi rašytoja“. Na, taip, kūryba yra gyvenimo prioritetas, bet… Juk negali gyventi iš to, ką rašai? Už straipsnius gausi honorarus? Tu rimtai? Daug rašysi? Kiek gi ten moka, tu nejuokauk…

    Žmonės žiūri į mane su ta ironija, kurią mačiau kadaise, kai tik pradėjau rašyti. Stebiuosi, kad mano mama „atsivertė“ ir jau klausia, ne ką dirbi, o ką dabar rašai, ir sunerimsta, jeigu tuo neužsiimu. Dabar, išleidusi keturias knygas, vėl matau kitų abejonę savo apsisprendimu. (Taip, tai absurdas, todėl rimtai nepriimu.) Kad jūs žinotumėt (nors turbūt žinote), kiek žmonių linki mesti savo svajonių darbą ir siekti rimto uždarbio!

    Kai išleidi knygą – žvilgsnis ir veido išraiška kardinaliai pasikeičia. Atsiranda keista pagarba, aukštinimas, sutaurinimas, kurio visai nesijauti nusipelnęs. Juk nieko tokio nepadarei, tik parašei ir išleidai romaną. Ne, tavęs klausinėja, ką mąstai apie pasaulio santvarką, apie gyvenimą, apie etiką. Tu tampi lyg ir moraliniu autoritetu. Tau ant kaktos primatuoja „tautos sąžinės“ etiketę, bet kur jau ten lips. Būtų baisu, jeigu priliptų.

    Gerai, metas papasakoti, kaip ir iš ko gyvena rašytojai.

    Visų pirma – atsidėdamas bet kuriai meno rūšiai turi šį bei tą paaukoti. Savo laiką – be šito niekaip. Neatversi pasauliui savo talento, jeigu neužsiimsi kūryba milijoną dienų. Atsisėdęs prie balto lapo, parašęs pirmą tūkstantį puslapių (taip, tūkstantį), jau galėsi klausti savęs, ar tai mano sritis, ar teisingu keliu einu. Ir niekada nežinosi tiksliai.

    Amžinai abejoti – tai antroji auka. Niekada, niekada nežinosi, ar tai, ką sukūrei yra vertinga. Dažnai išgirstu klausimą (arba teiginį): juk X tai jau tikrai pripažintas menininkas, juk romanas tapo bestseleriu? Na, kad tapo bestseleriu – tai vienintelis tikras dalykas. Šlovė, dėmesys, pripažinimas – laikinas džiaugsmas. Kitą rytą sėdi prie balto lapo ir nežinai, ką daryti toliau. Kitas romanas – terra incognita, o tu ir vėl plauki, vėjo nešamas, nežinia kur. Nebent pasiduodi gerbėjų gravitacijos jėgai ir kepi tai, ką jie nori valgyti… Užuojauta.

    Kai ko nespėsi – nukentės asmeninis gyvenimas. Trečioji auka. Man taip susidėliojo, kad neturėsiu vaikų ir neturėsiu savo namų (nuosavybės). Turėjau su tuo susitaikyti, dar tebesitaikau. Nes trauka gyventi „kaip visi“ yra siaubingai stipri ir skaudinanti. Jei turėčiau vaikų, mano skausmas būtų kitas – negalėčiau skirti jiems viso savo laiko, visos savo širdies. Vaikai daugeliui šiuolaikinių, stiprių, veiklių moterų padovanoja kaltės jausmą, tad rašytoja nėra išimtis.

    Nukentės ir tavo mylimieji. Reikės daug atjautos ir supratimo iš jų. Ne visiems bus pakeliami tavo jausmų „linksmieji kalneliai“, tavo nuolatinis laiko aukojimas ne darbui, iš kurio pragyventum, ne namo statybai, ne vaikų auklėjimui, ne atstogoms… O jeigu tapsi visur matomu veidu, nukentės ne tik tavo, bet ir artimųjų privatumas.

    Nenorėsi būti našta artimiesiems, bet būsi. Iš ko gyvensi?

    Kartais publikuosi savo kūrybą (mažos pajamos, bet čia svarbiau yra nesustoti, išlikti gyvu kūrėju). Rašysi publicistiką kultūriniuose leidiniuose ir ne tik. Užsiimsi edukacija. Dalyvausi projektuose, kur reikia rašytojo. Kursi tekstus teatrui, kinui, vizualiems menams ir kt. (kur tik jauti patraukimą). Kursi tinklaraštį – iš jo gal neuždirbsi, bet tai bus tavo vizitinė kortelė. Tapsi ekspertu – gal literatūros, gal kitos srities – ir apie tai rašysi. Kartais įsidarbinsi ten, kur nereikia didelės kompetencijos – galbūt aptarnavimo srityje – arba kur reikia didelės kompetencijos – tapsi valstybės tarnautoju, fondo darbuotoju. Kartais gausi kūrėjo stipendiją. Kartais, jei pasiseks, apdovanojimus ir prizus, kurie turi piniginę išraišką (su tuo visuomet kolegas labiausiai ir sveikinu). Jei tavo knygas nusipirks bibliotekos, žmonės skolinsis jas, o LATGA mokės tau už knygų panaudą.

    Štai kiek šaltinių. Aišku, tave nuolat lydės nerimas dėl ateities. Jei esi frylanceris, šito neišvengsi. Kaip dėl pensijos? Pamiršk, sakau sau, rašytojai neišeina į pensiją. Mes pasensime, išprotėsime, ir vis tiek rašysime. Per pilnatį kankinsime redakcijas ir publiką savo tekstais. Toks bus mūsų kerštas už tai, kad kultūra niekaip netampa valstybės prioritetu.

    Turėti mažiau, išgyventi kukliau maitinantis, pigiau rengiantis, bet išlaikant orumą, nekrentant veidu į purvą – tai ir lengva, ir sunku. Man padeda tai, kad vis prisimenu depresyvius turtuolius, kurie važiuoja į Indiją ir ten iškeičia auksą į vienspalvį skudurą ir proto ramybę, aukcionų triukšmą į bambukų giraitės tylą, gurmanišką vakarienę penkių žvaigždučių restorane į ryžių dubenėlį iš valstietės rankų.

    Išeities tašku pasirinkusi budistinį neprisirišimą prie laikinų vertybių, jaučiuosi fantastiškai turtinga, žiūrėdama į savo knygų spintą. Neklauskite, iš ko aš nuo šiol gyvensiu. Mane tos knygos maitins, kaip ponas Dievas savo dangiškuosius paukštelius, kurie nei sėja, nei pjauna, o vis tiek pasauliui yra reikalingi.

  • Nerašykime kritikams

    Vakar susitikau su drauge, kuri man parodė recenziją apie savo romaną. Kai prieš kelias dienas ji parašė man, jog jaučiasi sugniuždyta, atsakiau, kad tai išgyvena kiekvienas rašytojas. Ką padarysi, šiandien paverk, atsakiau. O rytoj supyk ir pasiųsk nachui.

    Visi mes jautrūs ir emocingi, kai kritika paliečia mūsų kūrinius. Reaguojame taip, tarsi būtų kritikuojama kuri nors mūsų kūno dalis. Iškart priešinamės, protestuojame: kokią kritikas turi teisę liesti tokius intymius dalykus – mano kūrybą? Juk su tuo romanu gyvenau trejus metus, o šit kažkas perskaitė per du vakarus ir parašė verdiktą.

    Reikia džiaugtis, kad kritikuoja. Reikia džiaugtis, kad recenzija tokia ilga, skirta vien tavo romanui – tai juk garbė, čia tau ne interviu žurnale „Moteris“ – nors kai kam atrodo sunku ten patekti, bet dar sunkiau yra tapti kritikos taikiniu kultūros leidinyje… Žodžiu, spėjau draugę sureagavus gal kiek neadekvačiai.

    Neadekvačiai mes visi reaguojame. Po kiekvienos recenzijos apie mano kūrinius, jei turėdavau neatsargumo perskaityti, prarasdavau parą ar dvi – imdavo ratais suktis įkyrios mintys, pikti atsakymai, arši polemika su recenzentu… Kam to reikia? Vėliau radau išeitį: niekada neskaityti apie save, paprašyti kito žmogaus perskaityti ir nupasakoti pagrindinę mintį. O tada pagūglinti autoriaus pavardę ir pasilinksminti.

    Juk kritikai rezenzuoja ne tam, kad rašytojai mokytųsi iš jų pastabų. Kritikai retai kada patys būna kūrėjai ar mokytojai. Jie yra vertintojai, patys save paskyrę šiai rolei. Vertinti galima netgi labai skirtingai, kardinaliai priešingai. Žinome istorinius kritikų apsijuokimus, nuvertinant kad ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“, pražiūrint kad ir Johno Williamso „Stounerį“ … Laiko atstumas atveria vaizdelį anaiptol ne tokį, kokį mato trumparegiai amžininkai.

    Bet vakar pati skaičiau tą recenziją apie draugės romaną ir susierzinau, nors ne apie mane. „Juk tai susidorojimas su tavimi, tai net ne apie knygą“, – perskaičiusi pasakiau.

    Ką gi. Galėčiau ilgai pasakoti apie savo kūrinių daugiau ar mažiau kritines apžvalgas. Turiu pasakyti, kad gavau ir itin teigiamų atsiliepimų, bet vis tiek kito žmogaus interpretacija nuteikia pesimistiškai: siaubas, kaip galima taip iškraipyti pagrindinę mintį, kaip galima nesuprasti to, ką bandei perteikti!

    Dar pastebėjau, kad lietuviai skaitydami neskiria autoriaus nuo pasakotojo, netgi nuo pagrindinio veikėjo minčių ir pasaulėvokos. Man tai aktualu, nes kūriniuose būtent žaidžiu su tuo skirtumu, tyčia darau tarpą, „suvaidinu“ veikėjų charakterius. Tai ne aš stereotipiškai mąstau, o mano veikėja, ne aš esu homofobė, o mano veikėjas, ne aš esu mazochistė… Nors pala, truputį esu, bet ne tiek!

    Ir visi baisūs, neigiami personažai turi dalelytę manęs, bet tik dalelytę. Apskritai galima būtų svarstyti, kas yra mūsų savastis, kaip fragmentuotai suvokiame AŠ, savo fiktyvią visumą, personas, asmenybę… Tai taip nešiuolaikiška, taip postmodernu ir pasenę, kad jau ir gėda pristatyti, kaip kažką tokio neįprasto literatūroje. Tas Vilniaus filologyno neapsiskaitymas žudo, bet ne mane, o juos pačius – mano akyse.

    Skaudžiausia visgi ne tai, ką ir kas apie mane rašė, o kad nerašė… Nutylėjimas. Kokia graži sovietinė priemonė, norint nuvertinti pastangas.

    Bet kartais patiriu tai, dėl ko pasijuntu labiausiai įvertinta. Štai prieš kelias dienas sutikau pažįstamą, kuriam pernai dovanojau savo romaną „Dioniso barzda“. Jam visai nereikėjo sakyti, ką padarė su mano dovana. Ne visi tai pasako, aš ir neprašau, ir nelaukiu. Bet anuomet jis perskaitė per kelias savaites po dovanojimo ir parašė man, kad patiko ir laukia daugiau. O prieš kelias dienas man pasakė: „Žinai, tavo knyga dabar keliauja, dalinu ją visiems.“

    Pasižiūriu į jį ir gera: štai, mano „specifinė“ auditorija. Ir dar žinau žmonių, kurie man tiesiog gražūs ir protingi, ir skaitantys, ir keli iš jų leido laiką su mano knyga. Esu įvertinta jų dėmesio, ir to pakanka, kad rašyčiau būtent tokiems žmonėms ir toliau.

    Nerašykime kritikams. Tai kūrybinė savižudybė.

     

  • Mokyti rašymo gali kiekvienas

    Jei rašyti gali kiekvienas, tai kas tuomet mes, „tikrieji rašytojai“? Dar baisiau, kad dabar kiekvienas gali mokyti rašymo, nors pats nieko (gero) nėra parašęs.

    Tokios ir panašios baimės vis aplanko kurį ne kurį niekaip nepradedantį, pradedantį ar įsibėgėjusį literatą.

    Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje atsirado nemažai kūrybiškojo rašymo seminarų, kursų ir stovyklų, tačiau Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ (2010, Baltos lankos) savo pavadinimu vis dar gali papiktinti.

    Sykį viename furšete sutikau VLKK „pareigūną“, kuris, sužinojęs apie mano užklasinę veiklą (kūrybinio rašymo mentorystę), tučtuojau išrėžė, dievaž, kaip mokinukas: „Aš kartais vis prisėdu ir parašau, bet vien tam, kad įsitikinčiau, jog negaliu rašyti!“ Jam atsakiau, kad, tokiu atveju, išties reikalinga psichologo pagalba, nes taip kalba ne sveikas protas, o mokyklos ir universiteto padovanotos traumos.

    Dėl to „nieko gero nėra parašęs, o jau moko kitus“ man kyla toks klausimas: kas vertina tai, kaip gerai ar prastai rašo mokytojas? Pavyzdžiui, apie save esu radusi feisbuke: „Ji pati rašo nestebuklingai.“ Man tai aiškumo nesuteikia. Tai ar turiu aš teisę rašyti toliau? Ar turiu teisę mokyti?

    Jei kitą mokyti rašymo gali tik tas, kuris pats „rašo stebuklingai“, tai didžiuosius mokytojus tektų prikelti iš kapo prieš tai nudobus. Mat „gerą“ rašymą nuo „stebuklingo“ paprastai skiria… mirtis. Tie, kurie vaikšto tarp mūsų, tikrai netaps pranašais.

    Kitas patarimas, kaip geriausia mokytis rašymo: skaityti klasikus ir gerti degtinę. Taip yra pataręs vienas lietuvių rašytojas. Romantiška, patikima. O jeigu man kyla klausimų? Klasikai tyli. O jeigu man reikia patarimo, pagalbos, kompanijos? Klasikai rūsčiai nusigręžia, atsukdami apipelijusias nugarėles…

    Spjovę ant romantikų anachronizmo, leiskime sau pripažinti, kad rašymas yra ne tik menas, bet ir amatas, o šito gali išmokti kiekvienas tikrai atkaklus žmogus. Ar tapsi skaitomu, ar būsi pavadintas talentu, genijumi – jau ne mokytojų nuopelnas ir problema.

    Bent kiek studijavusieji meno istoriją žino: kūrėjai rasdavo gyvųjų meistrų, kuriems tapdavo pameistriais. Ne visi talentingi mokytojai patys kūrėjai. Jie tiesiog puikūs mokytojai.

    Geras mokytojas yra tas, kuris išmoko rašyti, o ne tik pats puikiai rašo. Mokinys turi būti egoistiškas ir žiūrėti naudos sau. Geriausia išbandyti ne vieną mokytoją, susirasti tą, su kuriuo susiklosto draugiški santykiai ir… per ilgai neužsibūti mokiniu.

    Pagal ką atsirinkti gerą kūrybiškojo rašymo mokytoją? Štai mano mintys:

    Blogas ženklas, jei:

    • Išgirdote iš mokytojo, kad jūs rašyti negalite, nes neturite talento.
    • Jums sako, kad kiti rašymo mokytojai jus sugadins, todėl neturėtumėt eiti kitur.
    • Jūsų rašymo stilius ima priminti jūsų mokytojo stilių.
    • Jau penkerius metus lankotės pas tą patį mokytoją, bet dar nieko nepublikavote.
    • Bijote užduoti klausimus, kad nepasirodytumėt kvailas.
    • Jaučiate, kad mokytojas jums pavydi sėkmės, jūs konkuruojate.
    • Mokytojas laiko save jūsų guru.

    Geras ženklas, jei:

    • Po paskaitų ar užsiėmimų jus ne tik apima noras rašyti, bet ir rašote.
    • Gaunate ne tik pagyrų, bet ir konstruktyvios kritikos.
    • Kritika jus įkvepia dirbti toliau, skaityti daugiau.
    • Į visus klausimus gaunate tiesius atsakymus, nebijote klausti.
    • Sužinote apie rašymo amatą ir leidybos industriją.
    • Su savo mokytoju nekonkuruojate – jūs bendradarbiai, bičiuliai literatūroje.
    • Rašymo kursuose neužsibūnate – einate kurti pagal save.