skaitantiems ir rašantiems

  • Eskizas baigtas

    Pasivaikščiojimas tarpukariu truko pusantro mėnesio. Planavau rašyti mėnesį, bet nestabdžiau pajutusi, kad reikia daugiau laiko. Svarbu, kad nesustočiau, kol nebaigsiu. Planavau, kad pakaks ir trisdešimties tūkstančių žodžių, bet turiu apie penkiasdešimt. Kiekybė nereiškia kokybės, bet apimtis atitinka trukmę.

    Tikėjausi, kad pakeliui sužinosiu įdomių dalykų. Rezultatas pranoko lūkesčius! Pasinaudojau vieno istoriko metodu: rašyti tuo pat metu darant tyrimą, o ne tirti prieš rašymą (kažkiek tyrinėjau, bet tik labai apgraibomis). Taip kuriant tekste juntama nuostaba, atradimo džiaugsmas, tyrėjo entuziazmas. Būtent pastarojo dalyko – entuziazmo – rašant labai prireikia, ypač po pirmų dviejų savaičių.

    Ar mane buvo ištikusi romano vidurio krizė? Nesmarkiai, nes turėjau aiškų planą, laiko liniją, o taipogi ir geografinę trajektoriją: tie, kas garlaiviu išvyko iš Kauno, turi sugrįžti į Kauną. Deja, likus savaitei iki rašymo pabaigos, sutiktiesiems ir klausiantiems, kaip man sekasi rašyti, turėjau atsakyti, kad garlaivis dar nepasuko atgal, strigo Gelgaudiškyje. To pradinio įkarščio tikrai nebuvo likę. Bet esu patyrusi jau du baigtus romanus, moku išlaukti antrojo kvėpavimo ir nepasiduoti pusiaukelėje ar juolab likus keliems kilometrams iki finišo.

    Prokrastinacija veikė pilnu tempu kiekvieną mielą dieną iki paskutiniosios. Galima tik juoktis, kai reikia parašyti paskutinius tris puslapius, o galvoje skamba: gal atidėk kitai savaitei? Neatidėjau, ir šiandien dėl to galėjau atspausdinti paskutinę dalį, dvidešimt paskutinių puslapių, ir sudėti į visą šimtuko krūvelę. Skaitysiu tai liepos 25 dieną.

    Labai džiaugiuosi, kad rašau būtent šituo laiku, kai egzistuoja internetas, o bibliotekos skaitmenina savo archyvus, ir tarpukario spaudą galiu skaityti, neišeidama iš namų. Lenkų tarpukario spaudą – taip pat. Pasisekė, kad gimiau sovietuose ir laisvai skaitau rusiškai, o lenkų irgi skaitydama daugmaž suprantu, nors nesimokiau. Gal čia suveikia lašas lenkiško kraujo genuose iš mamos pusės.

    Beje, labai geras metas rašyti yra kovas ir balandis. Gyvendama Melburne, rašydavau birželį-rugpjūtį, nes ten žiema. Orai už lango tikrai veikia. Pavyzdžiui, vasarą būtų sunku rašyti. Reikia ramybės ir darbingos atmosferos. Kai visiems atostogos, gali būti sunkoka susikaupti.

    Kitą eskizą rašyti planuoju nuo rugpjūčio ir tas jau užtruks turbūt dvigubai ilgiau, nes teksto dabar daug ir kiekvieną dalį reikės ištyrinėti, išplėtoti, o paskui, greičiausiai, sutrumpinti. Bet čia tik preliminarus įsivaizdavimas. Perskaičius po kurio laiko eskizą, nuomonė apie darbo pobūdį gali smarkiai keistis.

    Sėkmė, kai bent 30% to, ką sukūrei, yra gerai. Nujaučiu, kad tiek ir turiu. Kiti 70% yra šlamštinis užpildas, be kurio nebūtų atsiradę tie geri dalykai.

    Viena pažįstama drąsino, sakydama, kad gal šitą romaną nebus taip sunku rašyti, kaip kitus, nes jau esu patyrusi? Tam tikra prasme, lengviau. Bet tikrai kaskart nustembu, kad pasivaikščiojimas po „aną pasaulį“ išeikvoja tiek daug psichinės energijos. Būdavo penktadienių, kai skaudėjo galvą. Būdavo, kad po pietų pertraukos jau norėdavau eiti miegoti ne pogulio, o iki kito ryto. Ir nėra kam pasiskųsti – tik tris puslapius parašei, ar čia bulves kasti?

    Parašiusi paskutinę eskizo dalį, labai džiaugiausi galimybe pasidarbuoti sode. Knisau žemę ir galvoje šviesėjo. Radusi vieną kitą slieką, mąsčiau apie mūsų panašumus. Juk esu kaip ir sliekas – tas, kuris virškina dirvą.

    Tai, kas surinkta iš įvairiausių vietų, keisčiausių sričių, apsigyvena mano galvoje, o iš jos pamažu perkeliama popieriun. Tam, kad skaitytojas, atsilošęs krėsle, galėtų mėgautis.

  • Apgauk savo kankintoją!

    Esu penktoje rašymo savaitėje. Vyksta pirmasis romano eskizas. Jei viskas gerai, kitą savaitę jį baigsiu. Mano planas buvo pradėti kovą ir baigti kovą. Bet prasidėjo kova. Atsirado trikdžių. Norėjosi pasiskaityti atrastos medžiagos (tai padėjo, bet vis tiek jaučiu, kad tai išsisukinėjimas nuo rašymo). Žodžiu, viskas ne taip blogai, kaip galėjo būti. Mano panika dėl nerašymo yra didesnė už atidėliojimą.

    Atidėliojimas. Angliškai – prokrastination – žodis skaudesnis, labiau atskleidžiantis pojūčio esmę. Juk ne šiaip atidedi, ne tiesiog tingi, bet prokrastinuoji – bimbinėji su sąžinės opa. Vyksta trauka ir stūma nuo teksto. Reikia kažką daryti. Nusprendi valyti langus. Eiti pasivaikščioti į tolimiausią maisto parduotuvę. Susirandi kitą darbą, kitą užduotį, už kurią dar ir pinigus moka gerus… O, ne! Vis tiek nerašai!

    Tada teisiniesi, kad nerašai dėl to, kad „nedega“, vadinasi, „dar ne taip ir reikia“, galbūt „viduje dar nesubrendo idėja“, tavęs dar neapėmė „teisinga nuotaika“, pagaliau reikia gi „sulaukti įkvėpimo“ ir negalima rašyti, jeigu tavyje „neprabudo talentas“.

    Aišku, visa tai mėšlas, nesąmonė ir prokrastinacija. Kaip minėjau, man nėra taip blogai, nes rašau taip, tarsi teisingai laikyčiausi dietos. O žinote, kaip teisingai laikytis dietos? Jei sugriešijai – kitą dieną tęsk tai, ką nutraukei.

    Jei suparalyžiavo nemaloni užduotis, jei visiškai negali jos imtis, atrask sau dar nemalonesnę užduotį. Toje šviesoje galbūt suprasi, kad visgi nori rašyti romaną, o ne… (čia įrašykite, kas jums būtų baisiau). Šio patarimo pati nesu išbandžiusi, bet darau atvirkščiai: randu kitą dalyką, kurį šiandien visgi noriu labiau rašyti, kuris jau mano galvoje pribrendęs. Deja, rašant romaną tai nelabai produktyvu.

    Būtina išsiaiškinti santykius su internetu. Nuo pat pirmosios šių metų dienos nebendrauju su pasauliu iki vidudienio – tai laikas kūrybai. Aišku, būna išimčių, bet tai kaip ir dietos laikymasis – sugriešijai, nebausk savęs, grįžk į tiesų kelią. Taip pat, nepamirškime, kad mūsų psichika mėgsta pasikartojimus: pirmą mėnesį atrodys, kad dirbtinai nesitikrini elektroninio pašto dėžutės, o antrą mėnesį stebėsiesi, kad anksčiau tai darydavai. Tas pats su rašymu: po kelių mėnesių stebėsies, kad iki šiol nerašei kasdien.

    Jei visai negali dirbti, užsistatyk žadintuvą ir padirbėk bent valandą. Taip sykį esu parašiusi novelę, nes pažadėjau žmogui, kad parašysiu. Kai taip darai, rezultato kokybė nėra svarbi tiek, kiek svarbi yra valios pergalė prieš tinginį. Kitą dieną vėl užsistačiau žadintuvą valandai, bet jau nuo išvakarių turėjau tekstą, prie kurio dirbau. Taip per tris prisėdimus pavyko baigti. Tiesiog be žadintuvo man išvis nebūtų pavykę parašyti. Kraštutinė, bet gera priemonė.

    Svarbu yra ramiai reaguoti į tai, kad rašai šlamštą. Pirmasis eskizas gali būti išties bevertis literatūros prasme. (Gali būti, kad ir paskutinis bus bevertis, na ir kas?) Čia tinka nuostabiausia trumpa frazė: love your shit. Ją vis labiau suprantu. Bus mažiau atidėliojimų, jeigu neužsibrėši rašyti šedevro. Man tik taip ir pavyksta pradėti. Aš tik rašau eskizą. Taip galutiniam variante nebus. Antrajame eskize sugalvosiu geriau. Pradėdamas tik pasivaikštai po naują kuriamą pasaulį. Kituose eskizuose ten grįši ir įsigyvensi. O jeigu ir ne? Tragedija bus ne tai, kad parašysi šlamštą, o tai, kad neparašyti išvis nieko, net šlamšto. Todėl mažink lūkesčius.

    Sudalink užduotį į kelias mažas užduotis, antraip paskęsi. Planuok, skaičiuok, kapok. Kai paskaičiuoji, kad pirmajame eskize nori per mėnesį parašyti 30-40 tūkstančių žodžių, tai į savaitę reikia parašyti apie 10 tūkstančių, o per darbo dieną (nedirbant sekmadieniais) tik apie 1,5 tūkstančio. (Jei sunku per dieną parašyti 500 žodžių, tai dar rimtai nerašai. Daugiau rašyk į šalį, dienoraštyje, lavink smegenis.)

    Užduotis gali būti mikroskopinė. Pavyzdžiui, gal šiandien mano planas tik sukurti dokumentą, parašyti pavadinimą ir datą. Na, dar pirmą sakinį ir viskas. Na, ir dar pastraipą gal. Bet nebūtina, nebent labai labai norisi…

    Mano smegenys nesupranta, kad šiandien reikia sunkiai dirbti tam, kad po trejų metų atsirastų knyga. Juk per tą laiką tiek daug atsitiks, aš pati pasikeisiu… Knygos autorė bus moteris, kurios šiandien dar nepažįstu! Mano smegenys nori gauti pasitenkinimą rezultatu jau dabar, o tai neįmanoma, jeigu reikalavimai dideli.

    Mokytis rašyti arba rinkti medžiagą romanui – tai irgi labai mieli, tačiau klastingi atsiprašymai. Taip tik nustumiama kūrybos pradžia. Mokaisi rašydamas. Renki medžiagą tarp rašymų – be problemų.

    Visada pagirk save už tai, kad padarei tą mažą dienos gabaliuką, kurį buvai užsibrėžęs. Man būtina ir pailsėti, ir taurę vyno gauti po penktos valandos. Tai nereiškia, kad baudžiu save abstinencija, jei neparašau to, ką planavau, ne. Tai turi būti pozityvus darbas, o ne saviplaka ar katorga, kaip yra pasakiusi viena lietuvių prozininkė. Užuojauta jai, jeigu tikrai taip. Savo darbą reikia mylėti. Save – dar labiau.

    Įkvėpimas ateina per pauzę, todėl labai įdomu prokrastinuojant visgi pasielgti taip, kaip nori vidinis tinginys: eiti į dušą, pabėgioti, pavedžioti šunį, važiuoti su mašina pasibastyti po apylinkes, nežinau, tinka bet kas, kad tik būtum vienas ir girdėtum, kas ateina į galvą. Man dar labai padeda, kai atsigulu nusnausti. Tai tokia nuostabi priemonė, kad esu parašiusi atskirą straipsnį apie tai.

    Apgauk savo kankintoją. Nekentėk, nes jis to nori. Turbūt geriausia atsikratyti atidėliojimo įpročio nedarant iš to tragedijos, neleidžiant sąžinei graužti net jei ir nedirbi (daugiau apie tai rasite čia: nuoroda). Čia ir vėl kaip su maistu: leisti sau valgyti viską, tik su saiku – geriausia dieta.

    Atsisėdi rašyti ir tuščia galvoje? Sykį Simone de Beauvoire pasiskundė Albertui Giacometti, kad nori rašyti, bet nežino ką. Jis atsakė: „Rašyk bet ką.“ Panašu, kad jai tai reikėjo išgirsti, nes tekstai ėmė liete lietis.

    Taigi, baigiam čia teisintis ir atidėlioti – einam rašyti. Dabar. Bet ką. Pavyzdžiui, o kaip jūs atidėliojate? Ir ką darote, kad tai baigtųsi?

    (Kakučio nuotrauką dovanojo Luka Va)

  • Būkime ne gėlės, o žmonės!

    Moterys nudirba tris ketvirtadalius namų ruošos darbų. Moterys augina vaikus, karšina senelius, prižiūri namų augintinius. Moterys daro karjerą ne prasčiau už vyrus. Moterys išlieka gražios ir pasitempusios. Moterys daugiausia skaito, moterys daugiausia rašo. Moterys aktyviausiai lanko užsiėmimus, paskaitas, konferencijas. Moterys domisi edukacija ir pačios moko. Moterys vis aktyviau dalyvauja politikoje… Ar galite man paaiškinti, kodėl dauguma moterų nepalaiko moterų?

    Man tik vienas dalykas į galvą ateina: edukacija. Moterys daug dirba, jos nuolat užsiėmusios, nuolat sukasi tarp puodų, popierių, žmonių. Jos mokosi visko, kad tik neatsiliktų nuo vyrų, laikydamos neretai ir visus keturis namų kampus. Bet jos neturi laiko sau pačioms – moterims. Svarbiausius politinius klausimus jos palieka… vyrams. Vyrai nusprendžia už jas, kaip jos turi gyventi, kiek jos turi išvežti, kada jos turi sustoti. Moterys turi balsą, bet nepanaudoja.

    Vienas stipriausių įrankių ar netgi ginklų – balsas. Kalbėti galima įvairiai. Galima užšokti ant bačkos ir rėkti. Galima parašyti labai aiškų ir įkvepiantį straipsnį. Galima sukurti įstatymą su labai tiksliais nenuginčijamais argumentais ir faktais. Bet stipriausias balso panaudojimas – menas.

    Kūrinys mus veikia visais lygmenimis. Mes juokiamės, verkiame ir suprantame, ką jaučia kitas žmogus. Mes pajuntame perduodamą mums žinią. Mes tampame tikri dėl to, kad problema svarbi ir skausminga, nes jaučiame tą patį skausmą, patirdami kūrinį.

    Galima parašyti dešimt gerų publicistinių straipsnių, bet jie nublanks prieš vieną stiprią novelę. O dar geriau – kino novelę.

    Sėdėdama „Baltojo kaspino“ festivalio filmo peržiūroje aš puikiai suvokiau, kad matau filmą, kuris turi labai tikslią žinutę ir tikslinę auditoriją. Kai kas pavadintų tai propaganda. Kai kas galbūt – ideologijos iliustracija. Tai išties panašu į užsakytą kūrinį, todėl pradžioje žiūrėjau su skeptiška šypsena. Tačiau po dvidešimties minučių pamiršau šypsotis. Dar po valandos – verkiau. Visiškai aiškiai suvokiau, kad buvo paspausti mano sentimentų mygtukai, ir visgi mano ašaros buvo tikros. Nes tos problemos, kurias taip gan schematiškai pradžioje rodė kino kūrėjai, buvo tikros ir priminė man manąsias.

    Nežinau, kaip priversti žiūrovą ateiti iki kino salės, kaip priversti jį pamatyti pirmas dvidešimt minučių, jeigu tai būtų transliacija per televiziją, bet akivaizdu, kad menas paveikia daug stipriau, negu politikų diskusijos. Ypač jei jose minimas feminizmas.

    Argi galiu būti ne feministė? Iki kaulų čiulpų, nuo pat vaikų darželio laikų ir per visą savo gyvenimą? Seniau daug ko nesuprasdavau, ypač vyrų elgesio su manimi, požiūrio į tai, ką darau, pastabų apie tai, kad mano vykę darbai yra „vyriški“, o nevykę priskiriami silpnam „moteriškumui“. Nors vis dar sunku save mylėti, bet kaltinti dėl to savo tėvus, auklėjimą, aplinką jau per vėlu.

    Svarbiau kas kita: ką mes galime padaryti dabar? Ir mano atsakymas, kolegės, yra toks: šviestis per kultūrą. Kalbėtis per meną. Būti visuomeniškai ir politiškai aktyviomis kūrėjomis, neužsimerkti ir keisti savo aplinką, pradedant nuo savęs.

    Kūryboje yra svarbu ir autorės saviraiška, ir meninė vertė, ir pramoga, ir komercija. Bet visa tai beprasmiška, jeigu kūryba nekalba apie tai, kuo mes gyvename šiandien, šalyje, kurios tris iš keturių kampų laiko moterys. Mes turime kalbėti apie moteris. Turime keisti moterų požiūrį į savo vaidmenį sociume.

    Mes turime padėti vienos kitoms, turime remti viena kitą, net jeigu nesutinkame, turime išklausyti, kalbėtis, keistis argumentais. Mes turime būti tokios, kokios iš esmės ir esame, tik pamirštame tai – išmintingos ir veiklios, piktos ir ambicingos, norinčios ir galinčios keisti pasaulį. Nereikia laukti, kol mus įgalins vyrai. Mes jau esam galingos.

    Todėl sakau: būkime ne gėlės, o žmonės – nelaukime, kol mumis pasirūpins! Rūpinkimės viena kita ir savimi.

    (Viršuje nuotr. Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės.)

  • Ir aš taip galiu

    Pamenat, buvo užėjęs vajus skelbti savo knygų dešimtukus, knygų, kurios gyvenime padarė stiprią įtaką, išmokė, įkvėpė, sukrėtė, pastūmėjo. Kai atėjo mano eilė prisipažinti, irgi sudariau sąrašą, bet taip ir nepaskelbiau, tik susimąsčiau: kodėl mes manome, kad didžiausią įtaką padarė jaunystės skaitiniai?

    Tada dar: kažkodėl sąraše neatsiduria knygos, kurios buvo nepaprasta pramoga, nuotykinės, žanrinės. Galbūt jos irgi padarė stiprią įtaką, galbūt jos labiausiai išmokė pasakoti?

    Iškart į galvą ateina Aleksandro Beliajevo „Žmogus amfibija“. Buvau mačiusi filmą, bet knyga mane varė iš proto. Paauglystėje turėjau įprotį savaitgaliais skaityti lovoje, kol pasidarydavo per karšta po antklode, kol išalkdavau arba mama imdavo reikšti nepasitenkinimą mano užsiėmimu. Su Beliajevu esu praleidusi keletą tokių rytų, kai pamiršti išlipti iš lovos.

    Dar pamenu Ivano Jefremovo istorinį romaną su erotiniais elementais „Taidė atėnietė“ – pastarąjį susiradau prieš keletą metų ir baisiai nusivyliau, pabandžiusi vėl skaityti. Bet paauglystėje vien sužinojimas apie tam tikrą garbią (!) moterų profesiją – heteros – buvo nuostabus atradimas, tikrai padaręs įtaką mano gyvenime.

    Buvo dar knygų rūšis, kurios mane skatino rašyti. Visų pirma – mokslinė fantastika. Į šitą įjunkau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, perskaičiau, ko gero, visą pasaulio pasakų seriją. Kai jau ėmiau nuspėti tadžikų pasakos tipą ir numanyti kurdų pasakos pabaigą, mane aplankė nušvitimas (C. G. Jungo dar nežinojau), kad pasakos – kolektyvinės žmonijos sąmonės išdava.

    Tuo metu vasaromis mokytoja užduodavo skaitymui ilgą privalomos literatūros sąrašą, tačiau bibliotekoje knygų skaičius būdavo ribotas, knygynuose jos būdavo deficitinės, o mano tėvai namuose tokio lobyno nekaupė, tad teko skaityti tai, kas po ranka papuolė. Po pasakų papuolė fantastikos serija. Galima sakyti, tai irgi pasakos, suaugusiems.

    Šiandien jau mažai skaitau fantastinių knygų. Apskritai pasikeitė fantastikos paskirtis, bent jau mano gyvenime. Prieš trisdešimt metų skaityti (ir rašyti) apie „videofonus“, gyvenimą kitose planetose ir skraidančius motociklus atrodė labai aktualu. Nūdien telefonuose, kurie ir yra tie fantastiškieji „videofonai“, žiūrime pažintines laidas apie planuojamas kolonijas Marse, skraidymo skafandrus, dronų išdaigas ir kvantinę fiziką, kuri savaime fantastiška.

    Visgi Gene Wolfe’o „The Fifth Head of Cerberus“, kuris jau toks gan senas kūrinys, fantastikos klasika, sugebėjo mane sukrėsti ir brandžiame amžiuje. Sutinku su Wolfe, kad fantastika – tai tiesiog nuoširdesnė fikcijos rūšis, nemeluojanti, kad daug kas joje yra pramanas. O meninė tiesa ir pramanytose aplinkybėse turi svarbiausią vaidmenį.

    Skaitydama mane išties giliai palietusias knygas, mintyse sušukdavau: pasirodo, taip galima! Galimas toks atvirumas, galimas toks požiūris, galima tokia laisvė, gelmė!

    Ar visos tos knygos būdavo kokybiškai parašytos, ar visada atpažindavau autoriaus meistrystę? Gal ir ne visada, o gal ne visose knygose ta meistrystė svarbi. Bet buvo knygų, kurios atvėrė kelią, padėjo suprasti, kas yra mano, kas man tinka. Padėjo kurti save tokią, kokią dabar pažįstu.

    Elfriede‘ės Jelinek „Pianistė“ – romanas, kuris mane tiesiog užpuolė, sukrėtė pasakojimo įsiūčiu, o skaičiau, kaip vėliau sužinojau, labai prastą vertimą. Savo ekstatišku tiesos srautu sukrėtė Thomas‘o Bernhardo „Frost“ (būtų „Speigas“). Savo tiesumu ir kalbos vingrybėmis nepridengtu nuogumu – Charlesas Bukowskis ir pirmoji perskaityta jo knyga „Post“ („Paštas“ – skaičiau, beje, rusiškai), nors labiausiai širdį palietė „Ham on Rye“ – vaikystės ir jaunystės autobiografinė istorija.

    Aišku, skaičiau rusų klasikus – Čechovą, Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą – vieni vyrai, rusiška dūšia. Skaičiau, nes studijavau teatrą. Kai kurie vyrai, būnant teatre, tiesiog nekomentuojami, prieš juos privalai lenkti kelius – Shakespeare‘as, Becketas, Brechtas… Bet ir moterys prasisunkdavo. Štai Marinos Cvetajevos poezija, tie jos brūkšniai – kirčiai…

    Su lietuvių literatūra, deja, man būta nemažai atvejų, kai knyga atrodydavo šūdinai parašyta ir pamanydavau: tikrai galiu geriau negu tai! Liūdna, kai girdžiu žmones, kurie dar tik bando rašyti, sakant: „Jeigu jam taip galima ir yra vertinamas, tai ir aš taip galiu“. Čia jau kalbame apie meistriškumo ambiciją, apie kokybės kartelę, ar aukštai mūsuose ji iškelta.

    Kas palaiko aukštą kultūros kokybę? Literatūros kritikai ar reiklūs skaitytojai? Rašytojai yra ir tie, ir tie. Ar neturėtų patys autoriai laikyti kokybės kartelę aukščiau savo nosies iškeltą? Čia jau mane traukia nugrimzti į apmąstymus apie tai, kaip vidutinybės tenkinasi tuo, kad „ir aš taip galiu“, matydamos prieš save tarsi morką kybančią premijukę.

    Perfrazuojant Stanislavskį, reikia mylėti ne save literatūroje, o literatūrą savyje. Kai matai šūdą, nesakai „ir aš taip galiu“. Nesakai, nes turi orumo. Kai matai puikų darbą, kuris tave sukrečia turiniu, o forma tam netrukdo, matai dar vieną atvirą kelią tobulėjimui. Mokaisi ir tęsi pasakojimą apie žmonijos būtį. Tampi nemeluojančiu visuomenės atspindžiu. Tarnauji savo kūryba, nes, pasirodo, taip irgi galima.

    P. S. Viršuje paveiksliuke – naujos, vertos dėmesio knygos, kurios pasirodė šių metų Litexpo knygų mugėje. Beje, mugėje pati nesilankiau, norimas knygas randu ir be fiestos šurmulio. Dabar tokia intravertiška nuotaika.

  • Medžiojam stereo triušį

    Aptarinėdama (kritiškai) kai kurių lietuvių kūrinius kartais tiesiog linguoju galvą sakydama „čia nėra istorijos“ arba „autorius nepagauna, kas yra istorija“.

    Bet juk yra novelė arba romanas. Juk yra siužetas arba pasakojimo seka, yra fabula arba įvykių seka laiko linijoje, yra kažkokie įvykiai, daugiau ar mažiau susiję ar visai nesusiję. Jei bardakas, jei sakiniai padriki, o įvykiai beveik nesusiję, lietuvių autoriai (ir jų gerbėjai kritikai) mėgsta pabrėžti, kad naratyvas yra postmodernus (leiskit man nusijuokt).

    Pasakojimas, naratyvas, siužetas, fabula, istorija… Gali būti kas tik nori, šūsnis puslapių teksto su naratyvais, siužetais, fabulom, bet – be istorijos! Aiškumo dėlei pavadinsiu tai pasakojimo istorija, kad nepainiotume su istorikų istorija.

    Stephenas Kingas gražiai prilygino pasakojimo istorijos atradimą archeologo kasinėjimams: kai pradedi rašyti, atkasinėji griaučius smėlyje ir ilgai ilgai gali nesuprasti, kieno tai griaučiai. O kai viską atkasi, pamatai griaučius, supranti.

    Kaip suprasti, ar tavo parašytas dalykas turi istoriją, ar dar reikia kastis giliau? Viena mano pažįstama išleido savo pirmąją novelių knygą ir aptarinėjant ją paklausė manęs: „O būtinai autorius turi žinoti, apie ką jo novelė?“ Taip, atsakiau. Tu turi žinoti, apie ką čia kalbi. Net jeigu skaitytojas supras savaip, ištrauks iš tavo kūrinio visai kitą mintį, idėją, moralą, net jeigu jam svarbiausia bus visai kita kūrinio dalis, surezonuos visai kitas vaizdinys. Autoriau, tu privalai žinoti, apie ką tavo kūrinys.

    Antraip kalbi vėjus, kaip sakoma. Ar gyvenime būna minučių, kai kalbi ir nesupranti, apie ką kalbi? Taip. Tai labai nemalonus pojūtis. Tučtuojau pagauni save, stabteli, atsiprašai pašnekovo. Jei ne, tai pašnekovas atsiprašo ir sustabdo tave, ir paklausia: pala, apie ką tu čia?

    Žmogus nepakelia beprasmybės gyvenime. Žmogus nepakelia beprasmybės kalbėjime. Tas pats galioja ir literatūros kūriniams.

    Jei tai postmodernus kūrinys ir autorius nusprendė pažaisti su tuo nemaloniu beprasmybės jausmu – tvarkoj, gali būti visai įdomus žaidimas su mūsų sąmone. Bet tai – tas beprasmybės žaidimas – jau irgi prasmė, skaitytojas turi tai pajusti iki, nežinau, kokio penkto puslapio.

    Berods, Kurtas Vonnegutas yra davęs gerą patarimą: nežaisk su skaitytoju, nemaustyk jo, nes jam neįdomu nežinoti – kuo greičiau, jau nuo pirmųjų puslapių, supažindink su pasakojimo aplinkybėmis ir veiksmu. Jei skaitytojas supranta, kas čia vyksta, apie ką mes čia, tai gali važiuoti toliau – ir nuvažiuosi toli. (Čia jau aš smarkiai perfrazavau Vonnegutą, dovanokit.)

    Man dabar į galvą šovė toks palyginimas: pasakojimo istorija yra triušis stereo paveikslėlyje. Kūrinyje gali būti visai neužsiminta, tiesiogiai neišsakyta tai, apie ką pasakojimas. Vidinis ištisinis veiksmas gali būti pasislėpęs detalėse, tarp eilučių, nutylėjimuose, o podraug ir labai akivaizdus. Taip būna, kai išmoksti žiūrėti stereo paveikslėlius.

    Kadaise pirmąkart spoksojau į stereo paveikslėlį ir ilgai ilgai man nesisekė pamatyti nieko, išskyrus tapetą primargintą smulkių triušiukų ir dobiliukų. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį taip, kad iš tapeto išniro 3D triušis. Vau!

    Dabar tą patį darau su tekstais – tiek savo, tiek gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų – skaitau jų žodžius, bet matau ne tik smulkių detalių tapetą, fokusuoju žvilgsnį virš jo, stebiu kontekstą, būnu čia ir dabar – lyginu tai, kas pasakojama su tuo, kas vyksta tikrovėje. Jei skaitai kad ir vien istorinę reikšmę turintį kūrinį, verta jį kaskart kalibruoti su tikrove – ar tai, ką autorius pasakojo, vis dar turi universalumo? Ar priemonės, kurias jis naudojo, vis dar veikia mus, gyvenančius šiame laike? Kai kuriais atvejais – tekstas tampa neadekvatus, passé, kaip pasakytų prancūzai. Tuomet lieka tik istorinis kūrinio žavesys. Arba skurdas.

    Ar gali vienas skaitytojas tame pačiame tapete pamatyti triušį, o kitas – tigrą? Manau, kad gali. Todėl ir laukiame kritinių apžvalgų, recenzijų iš profesionalių skaitytojų, stereo medžiotojų.

    O jeigu literatūros kūrinio tapete nėra nei triušio, nei tigro, nei dar kokios figūros, mes, apžvalgininkai, turime nemeluoti ir nepasakoti publikai, kad „jūs nieko nematot, ir tai jūsų pačių problema“. Deja, kai kurie mūsų kritikai meluoja. Apie tai jau esu rašiusi (nuoroda).