skaitantiems ir rašantiems

  • Medžiojam stereo triušį

    Aptarinėdama (kritiškai) kai kurių lietuvių kūrinius kartais tiesiog linguoju galvą sakydama „čia nėra istorijos“ arba „autorius nepagauna, kas yra istorija“.

    Bet juk yra novelė arba romanas. Juk yra siužetas arba pasakojimo seka, yra fabula arba įvykių seka laiko linijoje, yra kažkokie įvykiai, daugiau ar mažiau susiję ar visai nesusiję. Jei bardakas, jei sakiniai padriki, o įvykiai beveik nesusiję, lietuvių autoriai (ir jų gerbėjai kritikai) mėgsta pabrėžti, kad naratyvas yra postmodernus (leiskit man nusijuokt).

    Pasakojimas, naratyvas, siužetas, fabula, istorija… Gali būti kas tik nori, šūsnis puslapių teksto su naratyvais, siužetais, fabulom, bet – be istorijos! Aiškumo dėlei pavadinsiu tai pasakojimo istorija, kad nepainiotume su istorikų istorija.

    Stephenas Kingas gražiai prilygino pasakojimo istorijos atradimą archeologo kasinėjimams: kai pradedi rašyti, atkasinėji griaučius smėlyje ir ilgai ilgai gali nesuprasti, kieno tai griaučiai. O kai viską atkasi, pamatai griaučius, supranti.

    Kaip suprasti, ar tavo parašytas dalykas turi istoriją, ar dar reikia kastis giliau? Viena mano pažįstama išleido savo pirmąją novelių knygą ir aptarinėjant ją paklausė manęs: „O būtinai autorius turi žinoti, apie ką jo novelė?“ Taip, atsakiau. Tu turi žinoti, apie ką čia kalbi. Net jeigu skaitytojas supras savaip, ištrauks iš tavo kūrinio visai kitą mintį, idėją, moralą, net jeigu jam svarbiausia bus visai kita kūrinio dalis, surezonuos visai kitas vaizdinys. Autoriau, tu privalai žinoti, apie ką tavo kūrinys.

    Antraip kalbi vėjus, kaip sakoma. Ar gyvenime būna minučių, kai kalbi ir nesupranti, apie ką kalbi? Taip. Tai labai nemalonus pojūtis. Tučtuojau pagauni save, stabteli, atsiprašai pašnekovo. Jei ne, tai pašnekovas atsiprašo ir sustabdo tave, ir paklausia: pala, apie ką tu čia?

    Žmogus nepakelia beprasmybės gyvenime. Žmogus nepakelia beprasmybės kalbėjime. Tas pats galioja ir literatūros kūriniams.

    Jei tai postmodernus kūrinys ir autorius nusprendė pažaisti su tuo nemaloniu beprasmybės jausmu – tvarkoj, gali būti visai įdomus žaidimas su mūsų sąmone. Bet tai – tas beprasmybės žaidimas – jau irgi prasmė, skaitytojas turi tai pajusti iki, nežinau, kokio penkto puslapio.

    Berods, Kurtas Vonnegutas yra davęs gerą patarimą: nežaisk su skaitytoju, nemaustyk jo, nes jam neįdomu nežinoti – kuo greičiau, jau nuo pirmųjų puslapių, supažindink su pasakojimo aplinkybėmis ir veiksmu. Jei skaitytojas supranta, kas čia vyksta, apie ką mes čia, tai gali važiuoti toliau – ir nuvažiuosi toli. (Čia jau aš smarkiai perfrazavau Vonnegutą, dovanokit.)

    Man dabar į galvą šovė toks palyginimas: pasakojimo istorija yra triušis stereo paveikslėlyje. Kūrinyje gali būti visai neužsiminta, tiesiogiai neišsakyta tai, apie ką pasakojimas. Vidinis ištisinis veiksmas gali būti pasislėpęs detalėse, tarp eilučių, nutylėjimuose, o podraug ir labai akivaizdus. Taip būna, kai išmoksti žiūrėti stereo paveikslėlius.

    Kadaise pirmąkart spoksojau į stereo paveikslėlį ir ilgai ilgai man nesisekė pamatyti nieko, išskyrus tapetą primargintą smulkių triušiukų ir dobiliukų. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį taip, kad iš tapeto išniro 3D triušis. Vau!

    Dabar tą patį darau su tekstais – tiek savo, tiek gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų – skaitau jų žodžius, bet matau ne tik smulkių detalių tapetą, fokusuoju žvilgsnį virš jo, stebiu kontekstą, būnu čia ir dabar – lyginu tai, kas pasakojama su tuo, kas vyksta tikrovėje. Jei skaitai kad ir vien istorinę reikšmę turintį kūrinį, verta jį kaskart kalibruoti su tikrove – ar tai, ką autorius pasakojo, vis dar turi universalumo? Ar priemonės, kurias jis naudojo, vis dar veikia mus, gyvenančius šiame laike? Kai kuriais atvejais – tekstas tampa neadekvatus, passé, kaip pasakytų prancūzai. Tuomet lieka tik istorinis kūrinio žavesys. Arba skurdas.

    Ar gali vienas skaitytojas tame pačiame tapete pamatyti triušį, o kitas – tigrą? Manau, kad gali. Todėl ir laukiame kritinių apžvalgų, recenzijų iš profesionalių skaitytojų, stereo medžiotojų.

    O jeigu literatūros kūrinio tapete nėra nei triušio, nei tigro, nei dar kokios figūros, mes, apžvalgininkai, turime nemeluoti ir nepasakoti publikai, kad „jūs nieko nematot, ir tai jūsų pačių problema“. Deja, kai kurie mūsų kritikai meluoja. Apie tai jau esu rašiusi (nuoroda).

  • Įkyrus rašytojų pastovumas

    „Išvažiuok kur nors, susirask rezidenciją, pakeisi aplinką ir galėsi rašyti“, – pataria man tai vienas, tai kitas gero linkintis žmogus. Kelionės ir gyvenimas užsienyje, ypač Skandinavijoje, kur buitis sutvarkyta ir aplinka daugmaž rami – tokia perspektyva visgi nuteikia mane atostogoms, ne darbui.

    Be to, išvykusi kelioms savaitėms ar mėnesiams, nespėčiau apsiprasti su aplinka. Dar daugiau: užsienis mane domintų labiau negu kūryba. Rašyčiau daug dienoraštyje, o ne romano eskize. Man prireikė daugiau nei metų, kad nustočiau stebėtis tuo, kas mane supo, gyvenant svetur… Todėl mandagiai sakau: „Ačiū, man ir namie gerai.“

    Pasikalbėjus su kitais rašančiais, radosi panašus pastebėjimas: negali rašyti, jei keiti darbą, keiti butą, keiti sutuoktinį… Jei kas nors namie sunkiai serga, jei patyrei emocinį sukrėtimą, jei šalyje sudėtinga politinė situacija ir reikia bėgti į gatves (ar lipti pro ministerijos langą) – ne literatūros ateitis galvoje. Tada rašyti gali nebent karštus eilėraščius – viens du, pusvalandis ir gatava.

    Čia ne mano išmislas, kad eilėms reikia mažiau laiko – sykį kalbant su poetais išėjo kalba apie tai, jie sakė, kad visai norėtų kurti prozą, bet neturi tiek laiko. (Eilių rinkinį sudarant jau kitaip.) Tikrai, romanas – ilgalaikis projektas ir jam reikia ypatingų sąlygų. Viena iš jų – nuožmus, įkyrus dienotvarkės pastovumas.

    Pasiskaičius romanistų biografijas, į akis krenta toks dalykas: labai griežta, nekintanti darbotvarkė, kur garbingoje vietoje, kai aktyviausios smegenys, rašoma – neilgai, po dvi tris valandas. Dažnai gyvenama be laisvadienių arba jų dienotvarkėje vis tiek yra rašymo seansas. Žinoma, tai tokie karjeros periodai, kai itin intentyviai rašoma. Tarp tų intensyviųjų būna ramieji – kai renkama medžiaga, daromas psichinis atokvėpis ir ruošiamasi kitam intensyviam periodui. Sąrėmiai kaip gimdymo metu!

    Filmuose rašytojai dažnai rašo kur nors pakrantėje – kad pro didelį langą matytųsi okeano bangų mūša… Nežinau nežinau. Tas stereotipas man nesuprantamas. Aišku, gamtos garsai gerai išvalo galvą, greit atpalaiduoja sąrėmių iškamuotus proto raumenis. Bet man reiktų ilgai gyventi prie jūros ar vandenyno, kad įprasčiau spoksoti pro langą to grožio nematančiu žvilgsniu.

    Kitaip tariant, problema, ar poreikis, išliktų – aplinka turi būti pastovi ir nedirginanti. Todėl man gaila gražių vaizdų. Norėčiau juose maudytis tais periodais, kai nedirbu, nešvaistyti gamtos išteklių. Nekalbant jau apie tai, kad vila ant kranto žvėriškai daug kainuotų…

    Juk daugelis rašytojų yra neturtingi kaip bažnyčios pelės. Tik pradedantieji gali apgaudinėti save, kad rašysis tikrai geriau, vos tik rasiu nuostabią „įkvepiančią“ vietą, o dėl jos teks pusę gyvenimo padirbėti. Negi rašysi „negražiai“?!

    Įsibėgėjusieji ir pažengusieji rašytojai žino: vos tik pradedi dirbti, aplinka išnyksta, vaizduotėje patenki į tokias vietas, tokias vietas… Man dažnai būna, kad po darbo jaučiuosi taip, tarsi būčiau gerokai pakeliavusi, nors pusdienį praleidau ant „skaitymo sofos“ ar prie kompiuterio.

    Stephenas Kingas savo pirmąjį sėkmingą romaną „Kerė“ sukūrė pasidėjęs spausdinimo mašinėlę ant skalbimo mašinos, tarp skalbinių. Nes ten buvo ramiausia (jo žmona irgi rašytoja, jie jau turėjo vaikų).

    Neapgaudinėkime savęs: tam, kad rašytum, nereikia ypatingų aplinkybių. Atvirkščiai – reikia kuo didesnės nuobodybės, kuo mažiau dirginančios aplinkos, kuo pastovesnio sugyventinio, kuo mažiau, bet tikrų draugų, supratingų giminių ir bent minimalaus uždarbio pragyvenimui, na, dar for coffee and cigarettes.

    Tam, kad rašytum, tereikia savo kampo. Ramybės.

    (Nuotr. autorė Odeta Tum. Ant grindų išsiplojusi guliu aš – vyksta kontaktinės improvizacijos užsiėmimas.)

  • Akys chimeros

    Šis romanas – kaip meilės afera – man prasidėjo seniai, gal kokiais 2009 m., kai Melburno Lietuvių klubo bibliotekoje radau Jono Aisčio esė rinkinį, o jame – tekstą apie tarpukario literatų ekskursiją Nemunu. Atsišviečiau puslapius ir pasidėjau – prireiks. Pradėjau fantazuoti, kas būtų, jeigu tai būtų filmas? Kas būtų, jei tai būtų romanas? Kas, jeigu aš jį parašyčiau kada nors, kai išmoksiu rašyti didelės apimties kūrinius? (Novelių rinkiniu debiutavau 2010 m.)

    Praėjo dešimt metų. Per tą laiką išleidau keturias knygas (dvi iš jų – romanai). Surinkau dar daugiau medžiagos apie tos literatų ekskursijos dalyvius ir to meto įvykius. 2016 m. liepą dešimčiai dienų apsigyvenau Kaune tam, kad galėčiau aplankyti muziejus, susipažinti su aplinka, ir – įsimylėjau šį miestą. Grįžau gyventi į Lietuvą ir pasirinkau Kauną. Suvalkijoje – dviejų pagrindinių veikėjų gimtinėje – ėmiau lankytis dažniau nei galėjau įsivaizduoti! Nes mano širdies draugas – suvalkietis. Šis romanas – kaip rašomas literatūros kūrinys – vis labiau tampa mano asmenine istorija, mano pačios gyvenimo dalimi.

    Prieš dvejus metus daviau paraišką Kultūros tarybai, prašydama stipendijos, bet tąsyk negavau. Pernai parašiau paraišką vėl – ir gavau. Šiais metais kas mėnesį gausiu pinigų už tai, kad rašau romaną. Būčiau rašiusi jį šiaip ar taip, jau turėjau planą, kaip nedirbti nieko kito ir išgyventi, tačiau tik dabar suprantu, kaip svarbu visgi gauti finansinę paskatą. Berods, Trumanas Capote’ė yra sakęs, kad niekas jo geriau nemotyvuoja, negu honoraras. (Dedlainas irgi gerai: nuoroda.)

    Vos tik praūžė naujako šventės, Sandra eina į rašytojos darbovietę – ant sofos, o paskui prie kompiuterio stalo, kurio pašonėje – knygų lentyna (pagaliau knygos vėl sutvarkytos – galvoje ramiau, širdyje – taip pat). Rytais iki dvyliktos neatsidarau elektroninio pašto dėžutės, neskaitau feisbuko žinučių, išsijungiu telefono garsą. Dėliojuosi darbų planą. Tvarkau jau surinktą fotografinę ir tekstinę medžiagą. Jau turiu romano fabulą – įvykių seką laiko linijoje.

    Aiškiai pajutau: jei nepasinaudosiu šia man suteikta proga parašyti romaną, kitos tokios progos nebus. Kai tau moka stipendiją, kad tik kurtum, neužduodamas klausimas „iš ko tu gyvensi?“ – nes tokio klausimo ir nebėra. Žinoma, vis tiek panikuoju, kad man nepavyks, kad nesugebėsiu. Bet panikuoti yra normalu.

    Laimingi sutapimai – jų iki šiol jau buvo daug – tęsiasi. Per šventes gavau sveikinimą iš Salomėjos Nėries muziejaus Palemone (viršuje matote jį). Kaip nustebau, nes ryšys lyg ir buvo nutrūkęs. Lankiausi tame muziejuje prieš trejus metus, kai rinkau medžiagą. O dabar mane prisiminė tarsi žinodami (ar nujausdami), kad mano meilės afera su ta istorija vis dar nesibaigė.

    Kultūros taryba norėtų, kad stipendininkas dalintųsi su publika savo darbo vaisiais – pristatytų eskizus, pasakotų apie procesą. Puiku! Kaip tik peržiūrėjau viską, ką turiu surinkusi iki šiol, – graži krūvelė nuotykių ir nuotraukų – kodėl turėčiau nuo jūsų slėpti? Dalinsiuosi istorijomis čia – visada rasite jas skyriuje „Akys chimeros“ – nes toks yra darbinis romano pavadinimas.

  • Šiaudinių šunų trapumas

    „Kaip auką dievams senovės kinai savo ritualams sumeistraudavo šiaudinių šunų figūras, ir per ceremonijas jos būdavo labai gerbiamos. Tačiau, vos ritualams pasibaigus ir joms tapus nebereikalingoms, būdavo sutrypiamos ir išmetamos lauk: „Dangus ir Žemė yra nuožmūs ir negalestingi – su miriadais sutvėrimų elgiasi lyg su šiaudiniais šunimis“. Jei žmonės pažeis Žemės balansą, jie taip pat bus sutrypti ir išmesti. Gaios teorijos kritikai teigia, jog jie jos [teorijos] nepripažįsta, nes ji nemokslinė, tačiau iš tikro jos bijo ir nekenčia, nes žmonės joje niekada nebus daugiau nei šiaudiniai šunys.“ — John Gray „Šiaudiniai šunys“ (Žara, 2010, orig. angl. k. 2002, vertė Audrius Daukša)

    Apie šią politinio filosofo Johno Gray’aus knygą, kurią sumedžiojau keistoje atseit kalėdinėje knygų mugėje Kaune, seniai žinojau, o angliškai skaičiau (ir turiu) jo „Black Mass“ (irgi išversta į lietuvių, „Juodosios mišios“), kai rinkau medžiagą savo romanui „Dioniso barzda“. „Šiaudiniuose šunyse“ aptikau dar daugiau artimų idėjų, kurias maniausi pati atradusi savo kūriniui… Turbūt tai tiesiog logiškos išvados ir panašios krypties mąstymas.

    Politinė filosofija man yra įdomiausia filosofijos kryptis. Gray’us – britas su visu jojo britišku juodu humoru, sarkazmu ir skepsiu, net tamsiu pesimizmu. Pesimistai yra realistai, ir man su jais smagiausia.

    Skaičiau „Šiaudinius šunis“ kažkodėl šypsodama, su tokiu širdies apsalimu, kurio romantikai ir pozityvistai nesuprastų. O kad knyga dar ir lengvai parašyta, skirta tam viduriniam kultūros sluoksniui, kurio kultivavimu mes visi labai užsiėmę, tai net stebiuosi, kodėl autorius mūsuose netapo populiarus ar bent žinomas kaip Yuvalis Harraris. (O gal žinomas, tik aš to nepastebiu? Kaip ten bebūtų.)

    Mėgaudamasi Gray’aus pasakojimu, radau nemažai nuorodų į kitų mano „draugų“ kūrinius, literatūrinius ypač. Vieną minimąjį autorių turiu keliose knygose parsigabenusi iš Australijos, nes anas ten labai garbinamas už veikalą „The Songlines“, per kurį su juo ir susipažinau visų pirmiausia.

    Tai – Bruce’as Chatwinas, irgi britas, labai spalvinga asmenybė, keliautojas, beletristas (literatūrinis stilistas), gėjus, anais laikais vedęs savo gerą draugę (kad visiems ramiau būtų), miręs nuo AIDS, kilus epidemijai…

    Gray’us pacitavo Chatwino „Utz“, o aš puoliau ieškoti savo lentynos bardake. Ir puoliau skaityti. Tai mažasis romanas ir mažasis šedevras apie porcelianą.

    Beje, „Utz’ savyje turėjo atviruką – mėgstu kaišioti į knygas atvirukus kaip skirtukus, paskui pamiršti, ką kur paslėpiau – ir tai buvo šuo.

    Dar pabaigai pacitatuosiu iš „Šiaudinių šunų“:

    „Geras gyvenimas – ne svajonės apie pažangą, o sugebėjimas daugiau ar mažiau sėkmingai išgyventi įvairius tragiškus netikėtumus.“

    „Tikri lošėjai lošia dėl paties lošimo. O savo malonumui žuvį gaudantys žmonės laimingiausi yra ne tie, kurie jos sugauna daugiausia, o tie, kurie žvejodami patiria daugiausia malonumo. Žaidimo esmė yra ta, kad jis neturi jokio kito tikslo.“

    „Jokiems kitiems gyvūnams gyvenime nereikia tikslo, ir tik žmogus-gyvūnas be tokio tikslo negali apsieiti. Bet negi iš tikro negalime įsivaizduoti, kad toks tikslas gali būti tiesiog gyventi ir matyti gyvenimą tokį, koks jis yra?“

  • Mėlynas akmenėlis

    Premijuotas romanas – taip užrašyta tituliniame puslapyje po pavadinimu „Devintas lapas“. Skaitydama šią Birutės Pūkelevičiūtės knygą vis galvojau, ar tikrai ji plagijavo Antaną Škėmą? Ir kaip galima plagijuoti romaną – pavogti struktūrą? Nes turinio gi nepavogsi, jis autobiografinis. O sakyti, kad pasinaudota ta pačia romano struktūra, būtų idiotiška – nes struktūros nebūna originalios – jų yra keletas variantų ir smulkesnių variacijų, visi naudojasi tomis pačiomis ir neima į galvą. Svarbu, kad struktūra būtų, o ne kad būtų „autentiška“.

    Panašu, kad Antaną tiesiog apėmė pavydas ir isterija. Jis gi turėjo romaną su Pūkelevičiūte. Ko tik nebūna po skyrybų…

    Koks įspūdis, perskaičius „Devintą lapą“? Noriu rasti ir „Aštuonis lapus“ (tas pats kūrinys, pirmasis tomas), nes patiko pasakojimo audinys. Struktūra – palaida, medžiaga nesuvaldyta. Suprantu, kodėl Pūkelevičiūtės kūryba apdovanota, bet apgailestauju, kad ji nėra tokia jau puiki, kaip nėra tokia jau puiki ir Škėmos kūryba.

    Labai jaučiasi, kad tie mūsų „romanistai“ nebuvo įsijautę į prozos kūrimą. Rašė priešokiais, išgimdė po vieną stipresnę knygą. (Vieno romano rašytojai…) Gaila, kad jie neatsidėjo literatūrai. Gali būti, kad priežastis banali: skurdas, sunkus pragyvenimas vertė dirbti. „Devinto lapo“ paskutinėje pastraipoje Pūkelevičiūtė prisipažįsta, kad parašė knygą autobuse, pakeliui į darbą ir namo: „Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.“ O gal rašymas nebuvo proritetas? Arba trūko kultūrinės terpės, išsilavinimo? Atsakyti sunku.

    Kita vertus, mūsų visuomenė neturėjo (ir vis dar neturi) suvokimo, kad kūryba be pinigų – mecenavimo – negali gimti. Turtingi (ir biedni) Čikagos lietuviai statė bažnyčias, o ne rėmė savo intelektualus, kad jiems nereikėtų dirbti liftininkais ar geležinkeliečiais. Tokias tat vertybes renkasi maža tauta, kurios ateities neužtikrins priklausymas didžiajai pasaulio religijai, kuriai jos unikalumo nereikia. Ateitis bus, jei išgyvens unikali kultūra – o literatūra yra jos dalis.

    Knygos leidimas, patekęs į mano rankas (pirkau „Juodojo šuns“ knygyne Vilniuje), publikuotas Čikagoje 1982 m., todėl autorės kalba, laimei, nesterilizuota. Štai ištrauka, kuri man puikiai iliustruoja tai, jog rašyti reiškia matyti:

    * * *

    Genė žarstė koja akmenėlius. Paskui pasilenkė kėdutėj ir išsitraukė vieną:

    – Matai? Iš kur atsirado šitoks?

    Akmenėlis buvo ryškiai mėlynas, kaip povo plunksnos akis. Tarp juodų, rudų ir pilkų akmenukų – staiga vienas keistuolis! Gamta kartais paišdykauja: deimantas tarp anglių – taipogi keistuolis.

    Ėmiau Genei pasakoti, kad ir aš ieškau panašių akmenėlių. Renku šio krašto keistenybes ir užsirašau. Gal kada nors sulipdysiu „neamerikonišką“ mozaiką, ir niekas negalės tikėti: nejaugi tie visi maži atsitikimai tikrai matyti Amerikoj?

    – Pavyzdžiui? – susidomėjo Genė.

    Gerai. Klausykis: tai įvyko miesto centre. Ne vertelgos skylėj, bet didžiausioj Chicagos krautuvėj:

    „Marchall Fields“. Laikrodžių ir brangenybių skyrius. Vieta ori, aplinkui baltų gvazdikų puokštės; kilimai, šviesos, balsai – viskas oriai pritildyta. Prekyba vyksta garbingiausioj šeštadienio kilnybėj. Aš laukiu, kol man laikrodžiui pakeis dirželį ir žvalgausi aplink.

    Netoliese, kitame stikliniame garde, triūsia du pardavėjai: žilas, labai korektiškas senukas ir juoda panelė su šešiasdešimt šešiom nukarusiom kasytėm. „Dotty“, sako jai senukas, „dabar aš einu priešpiečių“. Ir išnyra iš gardelio – švarkas rūpestingai išglaistytas, baltų marškinių apikaklė pakrakmolyta, santūriai dryžas kaklaryšis kilstelėtas perliniu smeigtuku. Iki liemens viskas rimta ir saikinga, kaip dera žinomos krautuvės įgudusiam pardavėjui. Bet nuo kelių – senukas minkštas, lyg pliušinis meškutis: jis be batų, jis tik su kojinėm! Todėl ir atrodo numažėjęs, tarsi supliuškęs, kas visados atsitinka žmonėms, kai jie nusispiria batus (sunku įsivaizduoti narsuolį ar rimtuolį be batų!).

    Žmogelis nutreplena kilmu, ir svarbiausia: vienoj kojinėj, ant užpenčio, baltuoja neapsakomai jauki ir meili skylutė! Tokią skylutę galėtum tiesiog pabučiuoti. Tai vakarai su pasakom: virbalų skambtelėjimai ties mezginiu, vartomo laikraščio čežėjimas, nublukę šilkiniai abažūrai, pro kuriuos sklinda slyvų spalvos šviesa; ant stalo guli pravira akinių makštis, išklota senoviniu aksomu; dubenėly – keptas ir dar šiltas obuolys, užpiltas pienu. Vienodai siūbuoja sieninio laikrodžio švytuoklė, pintinėj miega maži šuniukai, kurių nuleipusias ausis taip linksma patampyti. Tokia – buvo toji skylutė kojinėj. O senukas – lyg išplėštas iš Čechovo apsakymų – ėjo ir nuėjo kojinėtas: iškilmingas krautuvės kilimas, pro apgalvotai išdėstytas gvazdikų puokštes, pro lentynove surikiuotus sidabrinius padėklus, nužvilgintus iki spiegiančio blizgėjimo.

    – Aš nematau čia nieko nepaprasto, – pasakė Genė. – Žmogui prasitrynė kojinė, ir tiek.

    – Taip, bet vienai akimirkai ta maža skylutė sugriovė visą „Marshall Fields“ orumą. Ir sušildė mano širdį. Nutrepleno žmogytis su skylute kojinėj, toks intymiai mielas! Nutrepleno sau tolyn – per vaizbos šlovę ir galybę. Juk tai „mėlynas akmenėlis“, ar ne?

    Birutė Pūkelevičiūtė „Devintas lapas“ pp. 56-58.