skaitantiems ir rašantiems

  • Utopistai prieš viską

    Išvertus amerikiečio Marko Greifo esė rinkinio* pavadinimą, jis skambėtų maždaug taip: „Prieš viską. Apie nedorus laikus“. Intriguoja, kodėl autorius vadina laikus nedorais (arba nesąžiningais) ir kaip jam pavyko išvengti didaktikos ir sentimentalumo narstant moralinį klausimą.

    M. Greifas – šiuolaikinis jaunas intelektualas, mokslininkas, eseistas, vienas iš Niujorke leidžiamo literatūros žurnalo „n+1“ įkūrėjų. Jo knyga susidomėjau dėl išvaizdos (spręsk apie knygą iš viršelio!), pavadinimo ir jos pristatymo, kurio tiesioginę transliaciją iš „London Review of Books“ knygyno stebėjau per feisbuką. Vardinu šiuos dalykus, nes jie atspindi nūdieną: mūsų santykį su popierine knyga, kuri, ne, tikrai dar nesiruošia mirti, mūsų bendravimą, neribojamą laiko juostų ir politinių sienų, mūsų laisvę dalintis kultūrinėmis ir socialinėmis aktualijomis globaliame tinkle, laisvę, gundančią vieniems iš kitų perimti tai, kas naudinga ir vis tiek išlikti savitiems. Skaitydama stebėjausi, kiek daug amerikietiškų reiškinių aktualūs ir man, negyvenančiai Amerikoje.

    Žurnalo „n+1“ redakciją sudaro saujelė entuziastų, užsibrėžusių „įdarbinti“ savo intelektą, jį aktualizuoti, rasti jam vietą ir paskirtį čia ir dabar. Iš algebros pasiskolintas pavadinimas simbolizuoja reikalingumą. Tai nuoroda į klausimą, kurį privalo išsikelti kiekvienas naujo žurnalo steigėjas – kam reikia dar vieno leidinio, kai pasaulyje jų šitokia gausybė? Atsakymas: n+1. Nesvarbu, kiek leidinių egzistuoja, visuomet gali būti sukurta kažkas gyvybiškai svarbaus. Kultūrinę žiniasklaidą papildyti reikia, nes nuolat jaučiamės kažko stokoją. Ir išties, naujasis žurnalas praturtino pasaulį, pažvelgęs į jį originaliai: jungdamas politinę mintį, literatūrą ir jos teoriją, kritiką bei… „popsą“. Popierinis „n+1“ variantas pasirodo triskart metuose, jo apimtis – du šimtai puslapių.

    M. Greifas vienuolika metų rašė šiam žurnalui ir galiausiai jame publikuoti eseistiniai straipsniai sugulė knygon. Tai vienas iš tų leidinių, kurį perskaitęs supranti, kad kelio atgal nėra, kad nuo šiol mąstysi kiek kitaip. Dar daugiau – jausiesi kiek kitaip, nes nebesijausi viena(s) prieš viską.

    Knygos tematinės arkos linkiai įspūdingi. Įžanginė esė – apie kūno treniravimą sporto salėse. M. Greifas susidomėjo, kaip mes į viešąją erdvę „ištraukime“ tai, kas privatu ir galėtų būti patenkinama privačiai, t. y. bazinius kūno poreikius. Kitame esė jis rašo apie maistą, kintantį mūsų požiūrį į mitybą, naujas madas: kulinarinius šou veda nebe virtuvės šefai („cuisiniers“), o maistininkai(„foodies“). Pedofiliją (!) apmąsto, gretindamas ją su visuotiniu jaunystės kultu, o pastarąjį – su senatvės fobija. Jis mato tuštumą ten, kur seniau būdavo pilnatvė. M. Greifas garsiai neįvardija, bet galima numanyti, jog kalbama apie dvasingumą: kad būtent tai iš kūno veržiasi išorėn, manifestuoja ir tampa matoma per mūsų obsesijas. Toliau – esė apie atpirkimo ožka tapusią „octomom“, kurios aštuonetas kūdikių išpūstame pilve absurdiškai simbolizavo ir netgi užgožė informaciją apie… su trenksmu sprogusį nekilnojamojo turto burbulą. 2008-aisiais, aštuonetuko gimimo ir finansinės krizės metais, kaip tik gyvenau Amerikoje ir mačiau ištuštėjusius ofisus, pilnus klerkų vaiduoklių. Mačiau tai, ką nebuvo malonu pripažinti.

    Tuomet M. Greifas pasuka galvą į kitą pusę, tiksliau, atgręžia ausį ir susimąsto apie klausymą. Kas yra britų grupės „Radiohead“ muzika filosofiniu požiūriu? Analizuodamas dainų tekstus, autorius atranda, kad per depresyvųjį roką išsakoma mūsų laikmečio problema – privatumo praradimas. „Kitame amžiuje, jei iki tol mums pavyks išgyventi, į politiką bus įtrauktas privatumo atkūrimas“, – spėja M. Greifas. Galvodamas apie pankroką ir hiphopą, jis susirūpina, kodėl baltieji tapatinasi su pirmuoju, bet ne antruoju muzikos stiliumi. Pats autorius jaunystėje „pankavo“, tad ir kitokia maištinga muzika jam galėtų būti artima. Visgi, kad ir koks draugiškas būtų juodaodžiams, kad ir kokie ideologiškai aktualūs būtų jų dainų tekstai, jie niekada nepatraukė savo pusėn. Todėl M. Greifas bando ištaisyti klaidą čia ir dabar: sukuria savo repą.

    Pastarasis esė susisiejo su neseniai kitoje knygoje mano perskaityta mintimi. Anot Amerikoje gyvenančio filosofo Algio Mickūno, kai kurie jauni lietuviai apgailėtinai ir nesąmoningai mėgdžioja „hiphoperius“ tiesiog dėl blizgaus „mačistinio“ stiliaus. Iš pradžių su šia idėja sutikau, bet štai M. Greifas privertė suabejoti: visai įmanoma, kad toji ideologija išties yra aktuali ir artima jauniems vyrams, tik kartais atmetame šį stilių ir taip parodome savo išankstinį (rasistinį) nusistatymą. Mes patys esame per mažai sąmoningi. Tai mes, amerikietiško „meinstrymo“ mėgdžiotojai, šitos muzikos iš šitų vyrų nesuprantame ir nesistengiame suprasti.

    Toliau M. Greifas visą savo dėmesį nukreipia į hipnotizuojantį stačiakampį, randamą beveik kiekvienuose namuose – televizorių. Jei realybės televizija yra anestetikas, kas tuomet yra Kardashianai? Tai didelė niujorkiečių šeima, kurios nepavadinsi tipiška: joje vien moterys. Na, būta ir vyro, gal net kelių, nes kažkaip gimė dukros. Bet šeimą visuomet valdė motina, ir, žiū, net vienintelis masculinus – antrasis jos vyras, olimpietis atletas Bruce’as Jenneris – ėmė ir atsivertė į femininus: plastinių operacijų pagalba įgijo aptakias formas ir pasivadino Caitlyn. M. Greifo komentaras: „Prieš šimtmetį Nietzsche’ė pranešė mums apie artėjantį paskutiniojo žmogaus laiką. Nežinau, ar jis galėjo įsivaizduoti, kad paskutinysis žmogus galėtų būti Kardashian.“ Žinant, kad semantiškai žmogus yra vyriškos giminės, iš pastarosios frazės galima numanyti, kokia lytis dominuotų pasaulyje, kuriame taisykles diktuoja moteris. Po paskutiniojo fragmentuoto žmogaus – pirmoji totali moteris? Aš suintriguota.

    Nuo šitos akimirkos rašytojas, o podraug ir skaitytojas, pasitelkia stiprų ironijos filtrą. „Hipsterizmas“ kaip reiškinys – gyvas ar miręs? O man dar įdomiau: rimtai juokingas ar mirtinai rimtas? Visų pirma autorius siekia jį apibrėžti ir pasiekia štai ką: „[Hipsteris]… lygiuojasi išvien į maištingą subkultūrą ir į dominuojančią klasę, taip tarp šių dviejų krantų atverdamas nuodingą susisiekimo kanalą.“ Kadangi pačiame esė pavadinime užkoduota mintis, kad „hipsterizmas“, kaip originalus stilius, jau yra miręs, bandoma reflektuoti, kas iš jo liko kultūrai: „… hipsterio valanda nedavė mums menininkų, tik tatuiruočių menininkus, kurie savo kūriniams kaip drobę gavo visos kartos rankų, krūtinių, sprandų, čiurnų ir juosmens odą. Nedavė fotografų, bet davė „snepšotų“ ir vakarėlių fotografuotojų: LastNightParty, Terry Richardsoną, Cobra Snake. Nedavė tapytojų, bet davė grafinių dizainerių. Neužaugino puikios literatūros derliaus, bet puikiai išnaudojo šriftus. Ir „hipsterizmas“ nesukūrė avangardo – bet sukūrė ankstyvųjų prisitaikėlių bendruomenes.“

    Po to vėl neriama į mirtinai rimtas temas. Paskutiniai knygos skyriai – apie amerikiečių dalyvavimą šiuolaikiniuose pasaulio karuose. M. Greifas lygina Afganistano bei Irako situacijas su Trojos karu, amerikiečių legionierius – su antikiniais herojais ir atranda, kad tai herojai be karo. Šis skyrius išties šiurpus, nes skaitydamas imi suvokti nematomą karų logiką, kurią žiniasklaida sugeba meistriškai užmaskuoti trivialiomis naujienomis. Štai jums klausimas: jei viena pusė sugeba laimėti karą per dvi savaites, patirdama labai menkus nuostolius (prarandami vienetai), o kita pusė išžudoma (civiliai – taip pat skerdžiami), gal tai neturėtų būti vadinama karu? Kuo amerikietis panašus į antikinį herojų? Herojus – tai neeilinis karys, kurio gyvybė buvo ypatingai saugoma. Jį iš dangaus visada stebi ir sergsti „dievų akis“. Šiandien tai – radaras, kamera, monitorius saugiu atstumu virš konflikto zonos kybančiame malūnsparnyje ar net satelite…

    Vienas skyrius dedikuojamas ir mieste patruliuojančiai policijai, tiems kasdienybės antiherojams. Niekada nesusimąsčiau apie tai, kaip liečia policininkas, o juk iš tiesų jis panorėjęs tėviškai liečia tave, o tu jo liesti negali. Kodėl amerikiečiai policininkai nuolat sėdi mašinoje ir tik valgo spurgas su kava ir storėja? „Tas sėdėjimas įaugo į prigimtį: stagnacija kaupiasi aplink liemenį. Jie yra gyvieji gatvės stulpeliai. Gatvės stulpeliai irgi gertų kavą ir valgytų spurgas, bandydami neužmigti“, – rašo M. Greifas.

    Knyga užbaigiama straipsniu apie „Occupy Wall Street“ protesto judėjimą, kurio egzistavimas džiugina, bet išdavos – liūdina. Paskutiniai sakiniai: „Filosofijos laikas yra visada dabar, kiekvieną dieną – dabar, nes kai kuriems iš mūsų prireiks viso gyvenimo, kad suprastume. Mes lėtai mokomės.“

    Užvis įdomiausi ir gal net šokiruojantys pasirodė keturi tarp dalių esantys intarpai. Tai, sakyčiau, labai drąsios autoriaus meditacijos apie gyvenimo prasmę („The Meaning of Life“). Kodėl pasakiau drąsios? Antroje meditacijoje autorius išdėsto koncepciją, kaip būtų galima pakeisti mūsų (t. y. Vakarų) visuomenės ekonominę tvarką, perskirstant ir iš esmės sulyginant visų uždarbius. M. Greifas praktiškai siūlo keisti santvarką – neįvardindamas socializmo – jis siūlo sulyginti žmonių pajamas, jas tiesiog perskirstyti po lygiai, taip panaikindamas poreikį dirbti nemalonų ir nekenčiamą darbą vien dėl pinigų, tik pragyvenimui. Utopija! Visiška. Bet argi mes nelaukiame žmogaus, kuris išdrįstų svarstyti būtent apie tokį drastišką pokytį ir ar ne nuo teorijų prasideda revoliucijos? M. Greifas numato ir tokią idėją įgyvendinant galinčius kilti nepatogumus, tačiau, manau, jiems visiems išvardinti ir pakomentuoti knygoje paprasčiausiai pritrūktų vietos. Didžiausia autoriaus paminėta sunkinanti aplinkybė yra ta, kad socialinę reformą reikia atlikti taip, lyg taisytum laikrodį jo nesustabdęs ir nesutrukdęs jam rodyti teisingą laiką. (Šis vaizdinys pasiskolintas iš Schillerio.)

    Prieš penkiolika metų, kai dar buvau studentė, su draugais kvatojome ant servetėlės užrašinėdami „postapokaliptinio meno“ teorijos postulatus. Po dešimties metų, kai rašiau romaną „Dioniso barzda“, kuriame tuos postulatus (pervadinusi „vojeristiniais“) panaudojau, vis dar nenutuokiau, kad po romano išleidimo spaudoje sutiksiu panašius į M. Greifo teorinius svarstymus, rasiu net ir tokį pareiškimą apie įmanomą darbo santykių pertvarką, malonumą keliantį, prasmingą darbą ne dėl pinigų, apie darbą kaip gyvenimo prasmę. Anuomet nebūčiau susapnavusi, kad mano amžiuje žmonės rašys knygas apie „postkapitalizmą“ ir rimtu veidu svarstys ekonominę sistema be pinigų. Bent jau teorinę galimybę. Darosi vis įdomiau laukti, kas bus toliau. Ir ne pasyviai laukti – juk gyvenu tam, kad galėčiau kažką (nu)veikti.

    Kol kas M. Greifo hipotezės neatrodo labai tvirtos ir detaliai apgalvotos. Na, kaip gi tu imsi ir perskirstysi turtą, jei kiekvienas turtuolis į savo milijoną nagais įsikibęs? Tektų atplėšti tuos nagus, būtų išlietas kraujas. Bolševikai pradėjo nuo nagų nuplėšinėjimo, o baigė gulagais ir egzekucijom. Bet vis tiek reikia svajoti. Ir smagu, kai kas nors drįsta pasvajoti apie kitokią sistemą. Gal vienas tik pradėjo, o kitas tuos postulatus peržiūrės ir papildys. Ir galbūt ras sprendimą, kuris apeitų žmogaus žvėriškąją prigimties pusę.

    Kitose meditacijose M. Greifas pristato estetinį ir perfekcionistinį patirties konceptą. Estetiką dažnai suvokiame kaip pernelyg sterilų, sukaustytą grožio vertinimą. Perfekcionizmą – kone kaip psichinę ligą. Autorius „ištraukia“ pirminę, neiškraipytą šių dviejų sąvokų reikšmę. „Estetizmo ir perfekcionizmo poveikis yra toks, kad aktyvaus individo patirtis yra suvaldoma, individas mokomas šiaip jau retas patirtis išgyventi visada ir patirti jas nuo visko“, – teigia M. Greifas. Praktikuojantys estetizmą žmonės išmoksta įžvelgti išskirtinumą ir grožį kiekviename objekte ar įvykyje. Iš tų pačių šaltinių refleksijų semiasi ir perfekcionistas, tik jos ne estetinės, o moralinės. Tai leidžia banalius ir bjaurius dalykus paversti išskirtinio estetinio susidomėjimo vertais objektais ar sektinais moralės pavyzdžiais, skatina nuolatinį asmenybės kismą bei įsivertinimą. Tuo būdu tampa lengva visada ieškoti patyrimų ir jų gausiai rasti.

    Ar tai ne puiki įžvalga tiems, kurie ieško prasmės vartotojiško pasaulio džiunglėse? Ar tai ne patarimas nyčiškam ateities Antžmogiui? Kartais man dingteli, kad žmogus (bendrinis, visų lyčių) išties dar neišnaudojo nė dešimtadalio savo žmogiškumo potencialo, to prakilnaus žmogiškumo, kurio bruožus apčiuopę, puolame vadinti jį dieviškumu.

    M. Greifo knygoje tarsi užuodžiau teigiamų permainų kvapą. Ar jis yra tikras, ar tik haliucinacija, įsikūnijęs noras, kad kažkas pagaliau keistųsi ir į gera? Mintis, įkūnyta žurnalo ar knygos puslapyje, turi galios materializuotis, išsipildyti. Kartais mes tiesiog esame prastai informuoti optimistai ir kaip kokie pasyvistai laukiame pokyčių, turinčių ateiti savaime, be mūsų protinių pastangų. Pokyčių, kurie sukils ir nušluos viską tarsi cunamio banga, griaunanti todėl, kad mes nesugrąžinamai išbalansavome ekosistemą…

    „Tai keičia viską“, – byloja Naomi Klein knygos apie klimato kaitą pavadinimas (vertimą neseniai išleido „Kitos knygos“). „Prieš viską“, – tarytum pratęsia mintį M. Greifas, turėdamas omenyje mūsų nedorus laikus.

    Taigi kodėl nedorus? Knygoje neradau paaiškinančio sakinio, tad išvadą darau pati. Nedorumu laikyčiau visų pirma pageidavimą nežinoti. Iš to išplaukia kitos dvi negerovės: nutylėjimas ir atsakomybės vengimas.

    Visus tris išvardintus dalykus M. Greifas tiesiog kaktomuša atakuoja, tuo pat metu išlaikydamas taktą, eleganciją, emocinį balansą ir sutramdydamas giliai kunkuliuojantį autorinį įniršį – kaip gi be jo! – išversdamas pyktį į meilę, o per ją kurdamas intelektualų ir rišlų nūdienos pasaulio naratyvą. Tai kone budistinės išminties ir kantrybės ženklai. Budizmas turėtų būti amerikiečių religija, sako M. Greifas. Bet kodėl nėra?

    *Mark Greif „Against Everything. On Dishonest Times“, New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2016.

    (Straipsnis publikuotas žurnale „Nemunas“ 2017 m.)

  • Kultūra be kompaso, bet

    Pernai gėriau kavą su kompozitorium Laimiu Vilkončium, kuris kadaise man dėstė meno vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nebedėsto. Aš irgi joje nebedėstau scenos kalbos. Abu ironiškai pastebėjome, jog būti išmestam iš LMTA yra ženklas, kad dar nepraradai savigarbos.

    Iš „Verslo žinių“ numeryje 91/2009 publikuoto Beatričės Laurinavičienės straipsnio „Apie verslą ir kultūrą“ ištraukiau tik vieną pasisakymą. Beveik dešimties metų senumo straipsnyje maestro kalba apie tai, ką teko išklausyti jo paskaitoje.

    Jo minimus 19 metų galime ištaisyti ir suapvalinti iki 30 metų, nes mažai kas pasikeitė. Taip sakau todėl, kad vakar dalyvavau Kultūros tarybos forume, kuriame buvo užsiminta apie tai, jog kultūros finansavimo strategija iki šiol kuriama. Kultūros politika, kaip suprantu, irgi krypties dar nerado. Gyvenam, chebra, be kompaso. (Laimei, vienas Seimo narys jau pripažino elektromagnetinių bangų egzistavimą – tai vis šis tas.) Bet toks jausmas, irgi iš kai kurių Kultūros tarybos narių kalbėjimo, kad pamažu visgi randasi tinkamos sąlygos ateiti žmogui su idėja.

    Štai ištrauka:

    „Klausiu savęs: kodėl taip yra? Kodėl 19 m. Lietuva kultūros politikos tarsi neturi. Niekas neneigia 2001 m. tuometinio kultūros ministro Gintauto Kėvišo pasirašyto dokumento, bet dabar jis nebeveikiantis. Negyvas. Kultūros kongreso metu klausiau: kuris, pridėjęs ranką prie širdies, pasakys, kas ten parašyta? Ir teisingai, kad jie nežino, nes tas dokumentas niekaip nepakeitė jų gyvenimo, nes jis nėra parankinė kultūros žmogaus knyga, leidžianti jam savo veiksmus nukreipti į prioritetus žinant, kad tie, kurie priima sprendimus, taip pat žiūri į tą patį dokumentą.“ Blogiausia yra tai, mano p. Vilkončius, jog kiekviena nauja Vyriausybė naujus kultūros uždavinius formuoja pagal savo turimą viziją. „Taip ir sukiojame kas 4 metai kultūros vežimo ienas vis į kitą pusę. O kultūrai reikia bendros krypties, kad naujos vyriausybės skelbtų tik artėjimo prie tikslo būdo kaitą, o tikslas liktų tas pats“, – kalba p. Vilkončius. Jis pateikia analogiją: Lietuvos politinės partijos labai gražiai sutarė dėl stojimo į ES ir NATO. Vieni sakė: labai greitai, kiti – ne taip greitai, tačiau kryptis buvo viena – „reikia“. Tokių stambiai suformuluotų prioritetų kultūros atveju ir reikia. Ir nieko kito daugiau. 

    Pasak p. Vilkončiaus, kultūros tvarkymo modelių pasaulyje yra daugybė. Tarp jų – du visiškai priešingi: valstybinis ir liberalusis, atpažįstami pagal tai, kiek valstybė pasilieka savo nuosavybėje kultūros reiškinių, jų gamybos priemonių ir platinimo. Valstybinis modelis būdingas autokratinėms valstybėms, ideologiškai visą kultūrą laikančioms savo rankose. Priešingas pavyzdys – JAV, kur viskas priklauso arba viešajam sektoriui, arba yra privačiose rankose. Kultūros ministerijos JAV neturi – nėra reikalo administruoti ir valdyti kultūrą, viską diktuoja rinka.

    Galėtum pagalvoti: rinka sukuria puikiausias sąlygas klestėti masinei kultūrai, o štai elitinė – turėtų vos kvėpuoti.

    „Ne, – sako p. Vilkončius, – taip nėra, nes JAV su savo liberaliuoju modeliu nuo elitinės kultūros nenusigręžia. Priešingai, JAV Kongresas kultūros reikmėms lėšų skiria milijonus, ir, beje, – tik konkurso, kurį administruoja „National Endowment For The Arts“ padaliniai, būdu.“ Pašnekovo žiniomis, JAV nėra kultūros institucijos, kuri gali būti rami, jog kitais metais vis tiek gaus pinigų. Net Metropoliteno opera Niujorke kasmet pateikia paraišką finansavimui, kurioje įrodinėja, kokie yra sėkmingi, kaip gerai dirbo šiemet ir kaip dar geriau ketina dirbti kitais metais.

    „Taikydama liberalųjį modelį, JAV vyriausybė nusimeta nuo pečių didžiulę finansavimo naštą, tačiau nesikrato atsakomybės už elitinę kultūrą ir padeda jai įvairiomis priemonėmis. Pirmiausia – politinėmis teisinėmis“, – sako meno vadybininkas. Anot jo, JAV įstatymai sutvarkyti taip, kad privačiam kapitalui apsimokėtų remti kultūrą. Kitas JAV bei kitų demokratinių valstybių kultūros ramstis, kalba p. Vilkončius, yra etinės ideologinės priemonės. JAV iš visų tribūnų, žiniasklaidoje sakoma: tas, kuris parėmė kultūrą, yra garbingas valstybės pilietis. Kai kuriose JAV valstijose ar miestuose atrenkant viešųjų pirkimų laimėtoją ir susidūrus lygiaverčiams pasiūlymams, įvedamas dar vienas kriterijus – kuris iš dalyvių rėmė kultūrą. Jis traktuojamas kaip garbingesnis pilietis.

    Kitas dalykas, sako pašnekovas, – pagarba rėmėjams. Pavyzdys, kaip toji pagarba rodoma, galėtų būti Didžiojoje Britanijoje veikiančios organizacijos „Arts&Business“ (anksčiau ji vadinosi „Association for the business sponsorship of arts“, ABSA) veikla. ABSA – tarpininkė tarp kultūrininkų ir verslo, padeda surasti vieniems kitus. Organizacija ypatinga ir tuo, jog rengia metų rėmėjo rinkimus, didžiulį prestižinį renginį, kur dalyvauja meno, verslo, politikos grietinėlė. Kas laimi? Ne tas, kuris davė daugiausia, o tas, kuris parėmė projektą, artimiausią šalies kultūros politikos tikslams, ir su sąlyga, kad projektas buvo sėkmingai įgyvendintas, turėjo atgarsį.

    „Apdovanojimus teikia pati Karalienė. O ten, kur Karalienė ką nors veikia, susirenka visa žiniasklaida, todėl įvairių kategorijų laimėtojai mažiausiai kelias savaites šmėžuoja Jungtinės Karalystės žiniasklaidoje. Manau, jog verslininkas suskaičiuoja, kiek jam kainuotų nusipirkti tiek spaudos ploto“, – sako p. Vilkončius. Tarp ABSA teikiamų apdovanojimų – ir apdovanojimas kultūros administratoriui, pasiūliusiam naudingiausią verslininkui kultūros rėmimo būdą. „Jie senokai atsisakė mūsų valstybėje iki šiol gyvuojančio modelio, kai menininkas ateina pas verslininką prašyti. Mažiausiai veiksminga priemonė – įtikinėjimas: būkite geri, duokite pinigų, kaip jūs nesuprantate, kokie mes reikšmingi? Šitie dalykai niekada neveikia. Veikia tai, kad sukuriama terpė, kurioje patys įvairiausi motyvai gali vilioti paremti kultūrinę idėją“, – kalba kultūros vadybininkas. Jis įsitikinęs, jog solidžiam verslui Lietuvoje nebeįdomu vien tik siūti ar statyti, gaminti ar parduoti. Jie taip pat norėtų daugiau prisidėti prie kultūros. Tačiau nematyti požymių, kad valstybė kaip nors tokias iniciatyvas remtų.

    Lietuvoje sisteminių kultūros ir verslo sąlyčio taškų nėra. Kur priežastis, kad verslas dar retai susitinka su kultūra?

    „Mano supratimu, tai yra sovietinio laikotarpio didžiausias sunkusis palikimas. Ekonominį atsilikimą įveikiame, tačiau daug didesnis nuostolis yra tai, kad mūsų sąmonė buvo apsukta. Mes neturime pasitikėjimo. Visuomenės nuomonė štai kokia: aš nepripažinsiu, kad tas, kuris turi daugiau už mane, yra už mane sumanesnis. Tai kodėl jis turi, o aš – ne? Nes jis vagia“, – svarsto p. Vilkončius.

    Jo mintis pagrindžia Roberto Dargio, Lie­tuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos bei UAB „Eika“ vadovo, Kongrese pasakyta kalba, tiksliau – jos įžangai pasirinkta citata iš vadovėlio „Lietuvių kalbos užduotys“ 10 klasei: „Verslo šaknys auga iš tamsos, iš baisių laikų, iš laukinės prigimties. Negi normalus žmogus gali pats iš savęs uždirbti milijonus ar net milijardus? Nieko panašaus – jei nesugebėsi ko nors apvogti, apiplėšti, tokių turtų niekaip nesukrausi. Ekonomistai, vadybininkai, advokatai – šiandien tai respektabilios profesijos. Bet visi pradeda nuo to paties – nuo nusikaltimo.“ (Iš „Gobšumo instinktas“, Regimantas Tamošaitis).

    „Atkreipiau dėmesį per Kongresą: kurti Lietuvos viziją piliečiams pasiūlė verslininkas, ne kultūros žmonės. Kultūrininkai susirinkę kiekvienas šneka apie savo sritį: nesaugomi paminklai, nerengiami koncertai, nėra to, ano. Visus skaudulius jie deda į krūvą, kuri metai po metų didėja, tačiau iš esmės niekas nesprendžiama“, – sako p. Vilkončius.

    Kas turi atsitikti, kad Lietuvoje atsirastų kultūros politika?

    „Būtų gerai, kad į šitą darbą įsijungtų kultūros vadybininkai. Pirmiausia žiūriu į Kultūros ministeriją. Pats dirbau ten ir žinau, jog ten visą laiką buvo ir yra žmonių, kurie sugeba tai daryti. Tereikia politinės valios pradėti. Kad ir kiek keiktume švietimo sistemą, per 19 metų smarkiai pasistūmėjome į priekį. Deja, kultūros srityje pokyčiai nevyksta“, – kalba p. Vilkončius.

    Jo manymu, sunkmečiu taip ir bus – juk kultūra priimama kaip žaidimai visuomenei, o savų bėdų turi visi – žemdirbiai, policininkai, mokytojai. „Būtų gerai, – sako p. Vilkončius, – kad į Kultūros ministeriją ateitų idėja. Tai galėtų būti ir žmogus, bet esu įsitikinęs, jog sistema sukuria asmenybę. Susidaro tam tikra sistema, sąlygos, ir jos iškelia asmenybę. Pats vienas gali būti genijus, bet jei sistema tau to neleidžia, niekam neįrodysi. Vadinasi, mes kažką turime keisti sistemoje, kad atsirastų asmenybė, kuri ateitų ir pasakytų: aš turiu idėją, bandykim.“

    Visas straipsnis: nuoroda.

    P. S.: Nuotraukos istorija – už kadro prie to paties stalelio sėdžiu aš, kalbinu ir juokinu maestro. Gėrėme kavą todėl, kad turėjau surengti fotosesiją prie interviu žurnalui „Nemunas“ (interviu darė kitas žmogus).

    P.P.S.: Australai ką tik paskelbė apie vieną savo finansavimo programą (nuoroda): vieneri metai, dešimt potencialių rašytojų, kiekvienam paskirti po rašymo mentorių ir po 15 tūkst. dolerių, o po to dar ir publikuoti, ir suvesti su skaitytojais. Kaip jie patys sako, tai trijų dimensijų schema. Taip, jų ekonomika turtingesnė. Bet įsivaizduokime. Kas, jeigu tuos pinigus, kuriuos daliname už „gyvenimo nuopelnus“ (turiu omeny Nacionalines premijas), investuotume į tokias stipendijas? Be abejo, jokio amžiaus cenzo čia neturėtų būti, užkniso. Bet štai: užuot mokėję tiems, kurie yra praeitis, investuotume į ateitį. Įsivaizduojate tokį mąstymą Lietuvoje? Aš įsivaizduoju.

  • Kanibalistinė literatūra

    „Kai žinai per mažai – dalykas neegzistuoja. Kai žinai per daug – taip pat neegzistuoja. Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikroje vietoje, bet pati vieta. Ta vieta yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti?“

    Tai ištrauka iš knygos, kurią gavau dovanų iš leidyklos „Baltos lankos“. Tokios dovanos, žinoma, turi būti uždirbtos. Visų pirma, rašymu apie knygas. Visų antra, rašymu apie dovanotas knygas. Bet aš prisiekiau sau, kad nemeluosiu ir nereklamuosiu to, kas man nepatinka. Tiksliau, leidyklos turėtų žinoti, kad bad publicity is good publicity. Bet koks kalbėjimas apie knygą yra liudijimas, kad toji knyga egzistuoja, kad galima eiti ir įsigyti.

    Dėl šitos knygos buvau rami. Apie ją rašiau jau prieš… nežinau, gal penkerius metus? Kai perskaičiau antrąją šešiatomio „My Struggle“ knygą angliškai. Paskui nusipirkau pirmąją. Paskui kasmet laukiau kitos. Dabar tebelaukiu paskutinės, šeštosios. Uždelsė (įtariu klastą), bet girdėjau gandą, kad jau šiais metais, lapkritį, bus – ir joje bus apie Hitlerio opusą tuo pačiu pavadinimu – „Mein Kampf“ („Mano kova“).

    Apie Karlo Ove’ės Knausgaardo knygos tematiką esu parašiusi esė žurnale „Nemunas“, o ištrauką publikavusi čia, „Grafomanijoje“ (nuoroda). Ką dar galėčiau pridėti?

    Pirmiausia, buvo įdomu vėl skaityti, šįkart lietuviškai, šįkart nuo pradžių. Prisiminiau, kad esu mačiusi video įrašą, kur autorius skaito pradžią angliškai Amerikos skaitytojams. Anuomet nustebino jo balsas, jo monotoniškas skaitymas, jo, galėčiau sakyti, nuobodumas. Paskui mačiau dar ne vieną jo interviu ir paskaitą – nebestebina. Skaitydama knygos pradžią, mintyse išgirdau jo balso monotoną: prie jo reikia priprasti. Tam, kad skaitytumei ir lauktumei tų knygų, turi nusiraminti. Bus ramus kalbėjimas. Išsivirk arbatos ar kavos, įsipilk vyno, sėsk ir klausykis – akimis.

    Vieną tos knygos tomą beskaitant, užsimaniau valgyti tai, ką valgo Karlas Ove: tuomet jis dirbo sanitaru psichiatrinėje ligoninėje ir gamindavo pusryčiams virtų kiaušinių, išvirdavo kavos, būtinai juodos, nebūtinai skanios (kas buvote Skandinavijote, žinote, apie ką aš čia). Mečiau knygą ir nuėjau į virtuvę. Nemaniau, kad virti kiaušiniai su juoda kava gali sukelti nostalgiją. Bet nuo tol man sukelia.

    Paskui tas tėvo ir sūnaus santykis, psichologinio smurto tema, savidestrukcija, brutalūs vyrų ir moterų santykiai. Tie ilgoki tekstiniai užliūliavimai skirti tam, kad prisiminimų dūriai būtų pakeliami. Tiek autoriui, tiek skaitytojui.

    Skirtis tarp esė ir fikcijos: ištrinta. Kai kurios puikios knygos pakeitė mano gyvenimą todėl, kad jas perskaičiusi sušukau: ak, pasirodo, galima ir taip! Tai po šitų knygų pradedi manyti, kad viskas galima. Bet. Žiūrėti į straipsnio pradžią: kaip patekti į tą vietą, kur viskas galima?

    Galbūt visas šešiatomis apie tą vietą. Rašymas apie rašymą. Vadinu tai kanibalistine literatūra. (Ne, aš ne prieš kanibalizmą, aš gi rašytoja.)

    Šiek tiek tragikomiška šito rašytojo situacija – jis nelaimingas, nes šeima, buitis, gyvenimas trukdo rašyti. Jam tenka išsikovoti teisę rašyti. Nors neauginu vaikų, bet žinau, kad man, moteriai, išsikovoti teisę rašyti yra sunkiau, negu jam. Mano kova su buitimi net kova nelaikoma. Vyrams atrodo savaime suprantama, kad tai aš išplausiu indus, grindis, klozetą, įjungsiu skalbyklę, padžiausiu skalbinius, uždirbsiu pinigus savo maistui ir būstui, grožio paslaugas apsimokėsiu ir būsiu aistringa lovoje, o puslapiuose – ką jau ir bekalbėti, išliksiu jautri, dvasinga, autentiška, tik ne bobiška. Misija neįmanoma.

    Tai va, šitas autorius – bobiškas. Ir tai jo pagrindinė kova, dėl kurios ir aš džiūgauju, nes susitapatinu. Žinote? Moterys lengvai tapatinasi su vyrais protagonistais, o vyrai su protagonistėmis – ne. Mielos rašytojos, mūsų romanų vyrai neskaito. Tad ačiū Knausgaardui už tai, kad išrašė mūsų moteriškas problemas, kurias perskaitys vyrai. (Girdėjau, kad su žmona jis visgi išsiskyrė – štai, kokia kaina!)

    Leidyklos atstovei sakiau, kad būtinai pasakysiu savo nuomonę apie lietuvišką vertimą. Tai va: keistas. Šių romanų kalba turėtų būti paprasta, bet neprasta. Ją turi būti lengva skaityti, tačiau ji turi kabinti. Susidarė toks įspūdis, kad lietuvišką vertimą sunkiau suprantu negu anglišką. Tiksliau, kažko nesuprantu. Nekalba tiesiai į tą smegenų centrą, kur gimtoji kalba. Skaitant juntama, kad tai vertimas. Vadinasi, gerai, bet ne puikiai išversta. (Problema paprasta: puikūs vertėjai turi būti daugiau negu tikslūs vertėjai – būti puikūs rašytojai savo gimtąja kalba. Tokių turime maža.)

    Šis šešiatomis yra pasaulinės literatūros įvykis, bet ne bestseleris. Tiems, kas mėgsta literatūrinius nuotykius, su juo bus smagu pagyventi – užtikrinu.

  • Žmogus virš Zanussi įrangos

    Esu viena iš tų negerų skaitytojų, kuri lanksto puslapių kampukus, daro „šuns ausytes“, kaip sako anglai (dog ears). Taip, ir nesigėdiju prisipažinti. Būna žmonių, kurie nenaudoja skirtuko, todėl užlenkia ten, kur baigė skaityti. O aš lankstydama išvengiu kitos „blogybės“ – eilutės pabraukimo pieštuku ar, dar baisiau, šratinuku. Na, bet ne apie tai. Toliau be nukrypimų pasakosiu apie autobiografinę knygą, kurią ką tik su malonumu ir sudirgimu perskaičiau, papuošusi šuns ausytėmis:

    Krzysztofo Zanussio „Gyvenimo strategijos, arba Kaip suvalgyti sausainį ir jį turėti“ (Vaga, 2018)

    Žymaus lenkų kino režisieriaus Zanussio (jis turi giminystės ryšių su italų buitinės technikos magnatais) filmų nebuvau mačiusi nė vieno. Bet skaitydama jutubėj pažiūrėjau vieną jo žiemišką, kamerinį filmą „Kristalo struktūra“ (1968), kuriame juntama tai, jog autorius prieš imdamasis kurti filmus studijavo fiziką, o vėliau filosofiją. Fizikos fakultete jis praleido ketverius metus, kol suvokė, kad ne ten pateko. Žavingas momentas knygoje: „… didis fizikas (ir geras psichologas) profesorius Pniewskis (…) po egzamino paklausė, ar mane ne labiau domina virš prietaiso palinkęs žmogus negu tai, ką tas prietaisas rodo. Ta mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus sukėlė man nušvitimą: „suklydau, veltui eikvoju laiką“, ir tai atsitiko tada, kai neliko pagrindinės kliūties – siauro pasirinkimo*.“ (*siauros specializacijos)

    Žmogus virš prietaiso! Man tai irgi žiebė. Kadangi jau kuris laikas neturiu prabangos užsiimti kūryba, o juk visa kūryba yra apie žmogų, tai sukėlė man ilgesį. Nuliūdino ir pradžiugino tuo pat metu. Liūdna, kad negaliu dirbti to darbo. Džiugu, kad radau vieną sakinį, kurį galėsiu perduoti visiems tiems, kurie nepagauna, apie ką menas, bet vis tiek bando jį kurti. Menas yra apie žmogų. Taip paprasta, bet taip dažnai pamirštama, ypač tų, kurie nori kažką pasiekti, pamesdami pagrindą.

    Taip pat noriu perduoti, kad Zanussio knygoje yra nemažai jo scenarijų ištraukų. Man tai irgi žiebė. Kai kurios ištraukos yra scenos iš pilnametražių vaidybinių filmų – galima pasimokyti struktūros, paanalizuoti turinį, rasti įkvėpimo. Viena ištrauka yra visas trumpametražis filmas, tokia šiek tiek anekdotinė situacija: per trumpą laiką įvyksta trys sutapimai, dramos siužetui to jau būtų per daug, bet anekdotui tinka. Žodžiu, rekomenduoju, jei rašote kino scenarijus. Tai tikras masterclass.

    Pacituosiu kelis sakinius, kurie puikiai nusako, kaip kūrinyje veikia metafora: „Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas savo garsaus romano pagrindinį veikėją, berniuką, taip ir nesubrendusį bei visą gyvenimą likusį vaiku, mušančiu skardinį būgnelį, padarė visos vokiečių visuomenės metafora.“ Atpažįstat romaną „Skardinis būgnelis“. Nuo šiol atkreipsit dėmesį ir į kitų romanų pagrindines arba, kaip vadinu, didžiąsias metaforas (arba alegorijas).

    Tada dar šuns ausytė prie temos apie skonį (Zanussi yra iš tų, kurie sako, kad skonį arba turi, arba ne):

    „O prastas skonis? Visa tai, kas populiaru, pigu, lengva, lyg ir malonu, bet iš esmės yra kičas.

    Žinau, kad tai, apie ką užsiminiau, sprogimu gresianti tema, tad vėl grįžtu prie pavyzdžio iš žemosios kultūros srities, tos, kurioje galima lengvai kalbėti apie sėkmę. Tai uždirbtų pinigų kiekis arba parduotų egzempliorių skaičius. Tačiau nekalbame apie meninę vertę, nes ją sunku nustatyti, bet dažnai galima nurodyti. Meno vertė susijusi su tuo, kokį poveikį jis daro reikliausiems vartotojams, tiems, kurie apdovanoti skoniu arba jį išsiugdė. Jeigu bendravimas su kūriniu paliko žymę iškiliausių vartotojų sielose, tada galime kalbėti apie sėkmę giliąją to žodžio prasme. Finansinė sėkmė yra dingstis džiaugtis buhalteriams. Jeigu kūrinys bus parduotas, bet nutekės nuo publikos kaip vanduo nuo žąsies, menininkas turi teisę patirti frustraciją, nors buhalterijai jis tapo didvyriu.

    Kūrinio, kuris pateko į siaurą vartotojų ratą, autorius guodžiasi iliuzija, kad tas ratas yra aukščiausio lygio, o iš tikrųjų esama rizikos, kad tai tik snobai, kokia nors išpažinėjų, maniakų, kolekcininkų arba fanų klika. Prašau skirti fanus nuo garbintojų. Fanas kilęs iš žodžio „fanatikas“ ir jokio rimto menininko fanai negali džiuginti, nes buvimas fanu yra tik priklausymo grupei požymis; garbintojus jungia šis tas daugiau – bendras vertės išgyvenimas, ir todėl jie negali siekti išskirtinumo (bel canto garbintojas negali mėgti tik vieno dainininko ir apie nieką kitą nenorėti nė girdėti).“ (179-180 pp.)

    Esu dėkinga autoriui, kad priminė dar kelis dalykus: žema kilmė netrukdo būti dvasiniu aristokratu ir noblesse oblige (kilmė įpareigoja). Išties nėra ko didžiuotis, kad esi dvasinis mužikas ir atsilygini blogiu už blogį, niekšybe už niekšybę, vien todėl, kad „visi žmonės viduje yra niekšai“. Įmanoma pakilti virš šito, įmanoma save išsiauklėti. Jeigu tai būtų neįmanoma, tai mes vis dar sėdėtume aplink laužą ir graužtume elnio koją, bandydami atimti ją vienas iš kito.

    Dabar kas mane šioje knygoje dirgino. Pats autorius yra „dvidešimtojo amžiaus žmogus“ (tai mano terminas: žmogus įsikibęs ano amžiaus vertybių, priblokštas informacinių technologijų atsiradimo ir nebegalintis keistis). Kaip ir daugelis lenkų, Zanussis didžiuojasi „savo“ Popiežiumi (čia tai nieko, lietuviai iš proto išeitų ne ką mažiau, juk net Popiežiaus lietuviškas šaknis rado), yra atvirai tikintis ir atvirai įsitikinęs, jog kažkas su pasauliu darosi negerai, jis ritasi, o ne auga, ir tai yra būtent dėl to, kad prarandamos judėjokrikščioniškos tradicijos.

    Jei būčiau vyras, gal skaityčiau Zanussio mintis kitaip. Jei būčiau krikščionė-demokratė, irgi būtų kitaip. Bet nesu nei vyras, nei konservatorė. Nelaikau savęs ir „dvidešimtojo amžiaus žmogumi“. Todėl man rėžia akį tai, kas konservatoriams galbūt pasitarnaus kaip argumentas disputuose su šiuolaikiškais, liberaliais, atviro proto iš šviesios sąmonės žmonėmis. Ką gi, kad tik tai būtų disputai, o ne įstatymai, prieš kuriuos tenka piketuoti gatvėse, mojuojant liemenėlėmis ir garsiai rėkiant, kad mano kūnas yra mano!

    Zanussis teigia, kad gyvybė yra šventa ir kad būtent krikščionybė tai atnešė Europai… Trenkiau knygą į šalį ir atsiverčiau Wikipedia: kiek žmonių buvo nužudyta dėl raganavimo? Mokslininkai primeta, kad 40,000–50,000. Paskutinės egzekucijos įvyko vos prieš pora šimtų metų. Kas inicijavo jas? Tikrai ne liberalų partija. Tai dar man pakalbėkit apie „šventąją gyvybę“ ląstelės pavidalu.

    Dar blogiau, kai išsukiojamos mokslininkų mintys: „Bet šiandien yra ir didelį nerimą keliančių mąstytojų, visų pirma turiu omenyje iš Lenkijos žydų diasporos kilusį profesorių Peterį Singerį, kuris skelbia toliausiai pažengusią visų gyvų būtybių, neišskiriant žmogaus, teisių sulyginimo idėją, ragina mažą žmogų traktuoti taip pat, kaip suaugusį gyvūną, nes, pasak jo, jų sąmonės lygis yra maždaug vienodas. Man tai yra racionali įsitikinimo, kad žmogiškumas gali būti laipsniuojamas ir mažesniu laipsniu taikytinas ir gyvūnams, išraiška. Įsiskaičius į Singerio bioetiką, eutanazija atrodo visai priimtinas dalykas. Jis implicite už ją agituoja, kas man atrodo kaip kuriozas, ypač turint omenyje jo kilmę.“ (303-304 pp.)

    Nori gelbėti gyvūnus, prilygini jų kančią žmogaus kančiai, ir staiga prieina krikščionis, kuris apverčia viską: jam gyvūnas vis tiek išliks žemesnis už žmogų padaras, nes Dievas sutvėrė žmogų gamtos valdovą. O apie eutanaziją geriau man leiskit patylėti, nes šioje knygoje kalbama tik apie vieną galimą jos panaudojimą: žudant psichiškai ir fiziškai neįgalius. Esu mačiusi, kaip verkia žmonės, kurie prašo teisės į eutanaziją, nes jų kančios yra nepakeliamos. Ar mudu su Zanussiu žinome, kas yra nepakeliama? Nemanau. Bet aš tikiu tais nepagydomai sergančiais žmonėmis ir jų liudijimais labiau, negu skausmo mažai patyrusių žmonių samprotavimais apie tai, kad kančia yra gėris.

    Skaityti tai, su kuo nesutinki, yra geras mentalinis sportas. Bet po šios knygos pulsiu atsiversti kito lenko, mano didelio draugo, Witoldo Gombrowicziaus dienoraščių tomą. Reikia prasivalyti galvą ir širdį.

     

     

  • Metodika mirė. Koks tavo metodas?

    Visai neseniai vienas žmogus prieš kūrybinio rašymo paskaitą paklausė, ar turiu savo metodiką. Kaip gerai, kad paklausė! Tas žmogus buvo vyresnis už mane kokiom dviem dešimtimis metų. Tai pabrėžiu todėl, kad jis yra gimęs ir suaugęs sovietų edukacinėje sistemoje, kur Metodika buvo deivė, ir jos vienos buvo reikalaujama, geidžiama, ieškoma.

    Atsukus laiką pora mėnesių atgal: draugės svetainėje vyko diskusija apie kūrybiškumą. Tokia pusiau buitinė, bet rimta diskusija, kokių norėčiau kuo daugiau. Kalbėjosi magistro darbą apie vaikų kūrybiškumą rašantis Aktorius ir kūrybiškumo specialistė, Mokslininkė. Mes su drauge buvome auditorija, kuriai irgi buvo leidžiama įsiterpti.

    Tarp įvairių temų buvo užkabinta ir toji, apie metodiką. Metodika – visumos praktinio veikimo priemonių, padedančių pasiekti iš anksto norimą rezultatą, sutelkimas. Aktorius užsiminė apie lyg ir būtinas, privalomas jos paieškas, Mokslininkė nuramino, kad šiandien jau pasenęs požiūris, jog gali egzistuoti viena metodika, kuri tiktų bet kam ir atvertų bet kurio žmogaus kūrybiškumą. Visiškai sutinku! Metodikos paieškos turėjo baigtis su sovietų okupacija. Edukacija keičiasi, laisvėja ir tampa vis labau user friendly.

    Ne, atsakiau tam žmogui, kuris manęs paklausė apie mano metodiką, neturiu ir net neieškau vieno metodo. Pripažįstu faktą, su kuriuo susiduriu kone kasdien: mokytis rašyti ateina labai skirtingi žmonės, skirtingų lygių, turintys skirtingų kliūčių, neleidžiančių jiems rašyti laisvai. Vieni kurs labiau intuityviai, kiti bus labiau metodiški, treti kombinuos velniaižin ką, o gal bus rašytojai-piratai, maištininkai, publicistai, memuaristai, detektyvų autoriai, poetai… O gal tai lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, kurie išmoks ko nors naujo ir panaudos tai savo pamokose?

    Kaip būtų negerai, jeigu visiems primygtinai diegčiau savo metodiką. Mano tikslas kitas: suteikti įrankių, kurie padės patiems rašantiesiems susikurti rašymo metodą ar metodus. Ir, žinoma, jie keisis, mutuos, evoliuciuonuos (ir rašytojai, ir jų metodai). Tikiuosi, kad kiekvienas ras priėjimą, raktą į savo pasąmonę, išmoks iškviesti ar pagauti įkvėpimą, sugebės nepraleisti progos ir išnaudos savo kūrybinį potencialą, supras, kokių gebėjimų reikia rašymui ir juos tobulins, niekada nepasiekdami tobulybės, nes jos šiam pasauly nėra.

    Bet, turiu pripažinti, nuolat susiduriu su pradedančiųjų rašyti intertiškumu ir pasipriešinimu tokiai nuostatai. Visgi nemažai (ypač vyresnių už mane, bet ir jaunesnių tarpe pasitaiko) ateina pasirengę tapti „mokiniais“ ir būti įvertinti „mokytojos“. Žiūri man į burną ir laukia, kol iššoks iš jos Metodika. Iš mano burnos, jiems į galvą. O taip neatsitinka!

    Nuolat primenu rašymo užsiėmimų dalyviams, kad jie neprivalo rašyti puikiai, kad mes tik darome pratimus, ruošdamiesi kūrybai. Noras rašyti puikiai, noras lygintis su kitais, konkuruoti ir siekti mokytojo pagyrimų yra vienas didžiausių stabdžių išvis pradėti rašyti. Bet — yra kaip yra. Pati su tuo noru ir konkurencingumu savo viduje turiu pakovoti, antraip nežinočiau, kas vyksta kituose.

    Taigi: metodikos neturiu, bet suteikiu įrankius asmeniniams metodamas, sakau. Žmogus apsidžiaugė atsakymu ir nusipirko mano knygą „Laisvojo rašymo elementai“.