skaitantiems ir rašantiems

  • Rašymas iš egzistencinės krizės

    Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

    Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

    Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

    Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

    Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

    Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

    Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

    Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

    Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

    Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

    Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

    (Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)

  • Apžvalga, recenzija, anotacija? Reklama!

    Prieš keletą savaičių nusiunčiau vienos knygos recenziją portalui 15min. Tą knygą man atsiuntė leidykla, bet jokios prievolės reklamuoti knygą nejutau, taip nesitarėme. Tikiuosi, leidyklos vyr. redaktorė supranta, kad diskusija užsimezga tada, kai į kūrinį žvelgiama kritiškai, o ne liaupsinama, ieškant vien gerų pusių.

    Portalo 15.min Kultūros redaktorius dar tą pačią dieną (o buvo penktadienis) atsakė dviem žodžiais: „Laba diena, dėkui“. Sekmadienį feisbuke mane pakvietė draugauti recenzuotos knygos autorė, ir iškart patikrinau, ar jau nėra publikuotas mano straipsnis. Taip, sekmadienį jis jau portale.

    Pirmadienį 15min redaktoriui uždaviau klausimą: o kaip pas jus su honorarais? Greitai gavau atsakymą: „Paprastai mokame honorarus kai iš anksto tariamės, ko reikia mums. Bet šį kartą sumokėsime“.

    Užpildžiau atsiųstą formą, gavau pasirašyti sutartį, sumokėjo. Bet, kaip tame liūdname anekdote, mano pavogtus sidabrinius šaukštus grąžino, o nemalonus jausmas liko. Neturėtų būti taip, kad autoriui nepranešama apie neketinimą mokėti honoraro, bet publikuojama. Apie sąlygas būtina sutarti prieš tai. Čia tiesiog sveikas protas, normali etika.

    Tada pavarčiau, kas rašoma prie kitų 15min Kultūros rubrikos straipsnių, kurių pavadinimai prasideda „Knygos recenzija“. Ir nušvitau, supratusi.

    Juk jie publikuoja ne recenzijas, o reklamą. Štai, ką reiškia „kai iš anksto tariamės, ko reikia mums“. Portalas gauna knygas iš leidyklų, kurios galbūt net finansuoja tuos reklaminius straipsnius, vadinamus recenzijomis. Bet tai ne recenzijos, komradai, tai yra anotacijos arba apžvalgos, geriausiu atveju. Tai pagiriamieji žodžiai prekėms, kurias pardavinėja knygų verslas.

    Prisiminiau vieno rašytojo klausimą: o kuo gi skiriasi apžvalga, anotacija, recenzija? Atsakiau, kaip mokėjau.

    Anotacija – dažniausiai leidyklų atsiųstas tekstas be autoriaus, trumpas reklaminis pranešimas spaudai, kurį rašo viešujų ryšių specialistas. Apžvalga – toks pats reklaminis tekstas, bet jau autorinis, jį rašo literatūros ekspertas arba mėgėjas, apsimetantis ekspertu, užsakyta irgi leidyklos.

    O štai recenzija turėtų būti ne reklaminis, o kritinis straipsnis. Autorinis ir nešališkas. Recenzija gali būti labiau mokslinė (kaip dažnai nutinka filologams ir literatūrologams) arba labiau emocinė (kaip dažnai nutinka blogeriams ir grožinės literatūros autoriams).

    Nešališkumas čia toks, kad recenzijos autorius gali būti subjektyvus, bet nenupirktas už pinigus, net jeigu leidykla atsiuntė jam leidinį, net jeigu kas nors jam už straipsnį žadėjo gerai sumokėti. Recenzentui gerai mokama už teisybę, už ekspertinę nuomonę, o ne už pataikavimą. Tik taip pirkėjas skaitytojas atsirinks, kas jam įdomu, koks kokybės lygis jam tinka, kokia tema ar autoriaus asmenybė šiuo metu traukia.

    Deja, šiuo metu nedaug kritikų, kurie nebūtų parsidavę reklamai. Šitai norėčiau pabrėžti, kad tiek skaitytojai, tiek rašytojai, kurie nori ugdyti savo literatūrinį skonį ir tiki ekspertais, nepasiduotų tam plačiai mūsų viešojoje erdvėje pasklidusiam falšui, kuris dažniausiai yra niekuo dėta reklama.

    Man reklama patinka, ir reklamuoti prekę nėra blogis. Reklama visame kame įžvelgia pozityvą, talentą, vertę – nes leidykla, apsisprendusi publikuoti knygą, be abejo, stengiasi neprapisti pelno, parduoti visą leidimą, o jei pasiseks ir ne vieną.

    Toji mistinė „literatūrinė vertė“ visada buvo kuriama dirbtinai, nedidelio žmonių būrelio. Jei gyvenate Vilniuje ir lankote literatūrinius renginius, juos visus matėte. Televizijoje, radijuje, spaudoje ir internete jie irgi aktyviai reiškiasi. Jie iš to dalinai pragyvena (tai irgi nėra priekaištas). Jų nedaug, bet jų rankose – tam tikra galia. Tie patys žmonės yra ir vertintojai apdovanojimų komisijose, ir rekomendacijų rašytojai, ir kultūros politikos formuotojai, kultūros leidinių redaktoriai. Dauguma jų priklauso sovietinio tipo bendruomeniškumo tradiciją tęsiančiai Lietuvos rašytojų sąjungai.

    Čia nėra jokio nusikaltimo – visais laikais literatai būrėsi ir laikėsi, įsikibę į vieni kitų pagyras. Taip yra, toks gyvenimas. Bet stipri kritika, laikydamasi atokiau, nedraugaudama tarpusavyje, leisdama sau susipykti, nesutikti, išlikti nešališka, nors ir subjektyvi, – užveda polemiką, verčia abejoti verte ir neleidžia užmigti ant laurų.

    Kritika yra kaip koks miško sanitaras vilkas, be kurio briedžių gaujos nučiulptų medžius iki šakelių. Todėl mums reikia daugiau tikrų recenzijų, ne vien tik reklamos.

    O su 15min, mieli kolegos, atsargiai. Neužsileiskime! Siųsdami tekstą iškart klauskime apie honorarą. Mes turime pasirinkimą, visos kultūrinės platformos stokoja kokybiško turinio, patikėkit.

  • Nežinau, apie ką rašyti…

    Tai bene dažniausiai girdimas nusiskundimas iš pradedančiųjų ar, tiksliau, tų, kurie niekaip negali pradėti, bet tarsi norėtų. Jie nori, tačiau nežino apie ką rašyti. Mano atsakymas būna trumpas: tai nėra svarbu, reikia pradėti. Galbūt sužinosi, apie ką rašai, tik baigęs kūrinį.

    Pašnekovo antakiai pakyla, akyse suspingsta entuziazmas: taip galima? Galima.

    Būna ir kitokių niekaip nepradedančiųjų – jie teigia, kad galvoje nešiojasi romano svajonę arba romano idėją ir ją tereikia užrašyti, bet niekaip neatsiranda tam laiko. Tokius svajotojus nuraminu: kol neužrašėte, jūsų romano idėjos nėra. Idėja gimsta ją realizuojant, o ne apie ją svajojant. Taigi patartimas tas pats: pradėti rašyti ir susipažinti su idėja iš arčiau, iš tikrųjų.

    Gali būti, kad dalis svajotojų nenori įkūnyti savo idėjos, nes bijo, kad svajonė suduš. Rezultatas neatitiks lūkesčių. Šitai yra visai rimta problema, nes rezultatas kaip taisyklė neatitinka lūkesčių – tenka su tuo susitaikyti perskaičius savo pirmąjį eskizą ir visgi tęsti darbą.

    Grįžkime prie pirmojo klausimo: apie ką rašyti? Man dingtelėjo, kad jis gali būti klastingas, po juo galbūt slypi kita problema.

    Ar gali būti, kad klausdami savęs apie ką rašyti, išties ieškome, nuo ko pradėti? Kaip atrodo pirmasis sakinys? Koks jo ritmas? Kas yra pasakotojas? Kuriuo asmeniu pasakojama? Koks pasakojimo tonas? Kuris yra pasakojimo laikas?

    Dažniausiai nujaučiame, apie ką rašyti, tačiau nežinome labai konkrečių atsakymų į šiuos labai konkrečius klausimus. Taigi išskaidžiau juos ir nuėmiau paslapties šydą.

    Jei visgi norite šiek tiek mistikos, persikelkime į aukštesnį lygį, užduosiu klausimą, kuris dar svarbesnis ir tinka visoms meno sritims: kodėl?

    Įsiklausykite, kaip tai skamba jūsų viduje. Kodėl norite rašyti? Kodėl jums to reikia? Kodėl būtent tuos išgyvenimus (tikrus ar pramanytus) norite perleisti per savo sistemą – visų pirma per savo ir tai padaryti teks ne vieną kartą.

    Kodėl? – yra svarbus klausimas ir skaitytojui. Beje, prisiminiau šį klausimą repetuodama teatre: statant spektaklį šį klausimą keliame ties kiekvienu sakiniu. Aktorius turi žinoti, kodėl jis tai sako ar daro. Žiūrovas turi pajusti arba suprasti kodėl.

    Rašymas yra ir teatro meno pagrindas (kai gyvojo veiksmo žaidimas kuriamas pagal pjesę). Jeigu nėra prasmės tekste, teks išgalvoti prasmę veiksme. Sakoma, spektaklį galima pastatyti pagal telefonų knygą. Na, taip, galima, bet nepatartina. Bent jau nereiktų tikėti, kad darai tai pirmas, kad niekas to dar nebandė.

    Ar mes čia kalbame apie prasmę? Taip, tikriausiai. Apie visą ko prasmę: kiekvieno veiksmo, kiekvieno sielos judesio, kurį darome kito arba savęs link.

    Užduoti sau teisingą klausimą, jau pusė darbo. Kita dalis – nusiraminti ir įsiklausyti. Tai darant, rašyti. Iš vidaus, teksto forma, iškils atsakymai.

    Vartydama savo dienoraščius, radau tokį tekstą, kurį kadaise užsirašė savo vadinamojon Zürau užrašų knygelėn Franzas Kafka:

    „Nebūtina išeiti iš namų. Sėdėk prie savo rašomojo stalo ir klausykis. Net ne klausykis, o tiesiog lauk. Ne, nelauk, tik būk ramus ir vienas. Pasaulis pasiprašys būti demaskuotas. Jis neturės kitos išeities, kaip tik ekstazėje raičiotis priešais tavo akis.“

     

  • Ekspedicija į Gelgaudiškį

    Per pastaruosius ketverius metus, rinkdama medžiagą romanui, vis atsilankau vietose, kur vyksta aprašomoji istorija. Romano siužetas sutampa su tarpukariu įvykusios lietuvių-lenkų literatų ekskursijos Kaunas-Gelgaudiškis trajektorija. Iki šių metų nebuvau pasiekusi paskutiniojo taško – Gelgaudiškio dvaro. Bet pagaliau liepą dviese nuvažiavome ten.

    Gelgaudiškio dvarelis savo masteliu nenustebino, tik sidabrinių klevų alėja dabar perkirsta asfaltuotu keliuku, daug trumpesnė, o gaila. Medžiai dar iš ano laiko, bet persenę ir gumbuoti kaip artrito išsukioti sąnariai. Klevų lajos išties šviesesnės, nei įprasta kituose parkuose. Kai buvo tankiau suaugę, galėjai dar aiškiau pastebėti alėjos šviesumą.

    Dvare turėjo vykti muzikos mokyklos absolventų koncertas, atvykome kai dar buvo pasiruošimas jam. Niekas neklausė mūsų, kas mes, niekas nestabdė, todėl aplandžiojome beveik visus kambarius. Dvaras tik vieno aukšto (suprantama, kodėl ponas savo žmonai lengva ranka tokią menkutę „vilą“ užrašė). Apėjome pastatą iš virtuvės pusės (atskiras namukas su aukštu kaminu), pro katilinę – į kiemo pusę, kur buvo ir tebėra elegantiška terasa su kolonomis.

    Apžiūrėjau ir įsitikinau, kad aikštelėje prie įėjimo išties galėjo tilpti vienas ilgas stalas visai turistų kompanijai. Nuo terasos laiptai veda žemyn, o ten ir vėl aikštelė, kuri tarpukariu gal net nebuvo grįsta, turbūt buvo smėlis.

    Nuo kalvelės atsiveria labai gražus vaizdas proskynoje, upės link. Man kažko pakvipo mėšlu, tai nuėjom į tą pusę pasmalsauti, bet arklių nei karvių neradom.

    Nužygiavome iki pat upės, iki tos vietos, kur tarpukariu buvo prieplauka. Ten dabar bandoma atkurti ją, nes raketa varinės nuo Kauno iki Klaipėdos. Pritūpėm cigaretei naujoje turistinėje pavėsinėje su vieta šašlykų kepimui, mediniu stalu, suolais, šiukšliadėže, bet visur buvo prišnerkšta. Atvažiavo dviračiu susivėlusi moteriškė ir ėmė įnirtingai rinkti šiukšles į juodą plastiko maišą.

    Kai paklausėm jos, ar čia nebūta kokio pastato senais laikais, gal karčiamos ar šiaip trobos, sakė neatsimenanti, nebuvo, ne, arba reikia klausti vyresnių. Na, būtų likę bent pamatai, o jų nėra. Ėmė skųstis gyvenimu, o ypač kitomis kaimo moterimis, kurios tingi dirbti ir tik girtauja. Pati irgi atrodė girtaujanti, burnoje trūko dantų. Buvo toks jausmas, kad prašo arbatpinigių, tarsi būtų viešbučio kambarinė. Priekabi tapo, vos atsisveikinom.

    Atgaminau, kad Jonas su Fabijonu, suradę žmogų su arkliu, vežimu leidosi nuo kalniuko, kol virvė ant rato nutrūko. Tai dabar akivaizdu, kad prieplaukoje tam būtų per mažas kalniukas. Nuo prieplaukos matosi, kad toli iki dvaro – jo nesimato nė žymės, tik bažnytėlė. Eidamos atgal smėlėtu takeliu, užsistatėme laikrodį, per kiek pareisim. Gyvenvietėje turbūt buvo ta „arbatine“ pavadintoji karčiama. O ten jau tikrai normalus kalnelis. Vadinasi, ant jo reikėjo užkopti, tik tada vyrai rado „arbatinę“ ir žmogų su arkliu. Paskui visi leidosi žemyn iki laivo. Paskui su storąja pani kucharka ropštėsi viršun.

    Kopėme gan sunkiai, nors mudvi ir jaunos, ir blaivos, ne taip, kaip ne kurie ekskursijos dalyviai. Grįžome į dvarą per 15 min. sparčiu žingsniu. Vadinasi, romano veikėjams galėjo būti pusvalandis viršun. Atgal į prieplauką gal per 20 min. galėjo pareiti. O kucharkai buvo aiškiai lengviau pėdinti nuokalnėn, vežimo jau nereikėjo. Labai nemažas nuolydis ten, tikrai.

    Ėjome per kaitrą, akis saulė žlibino. Jiems ten vakare buvo kitaip, apsinaukė, artėjo audra. Kitoje upės pusėje matėsi du Pilies bokštai raudonais stogais. Dvare dar užkopėme įvijais laiptais į bokštelį ant stogo – apie jį nebuvo kalbama, bet galėjo ir tarpukario smalsuoliams leisti užlipti. Pagal struktūrą panašu, kad bokštelis senovinis, nuprendėme. Per daug jame nepraktiškų, bet gražių detalių.

  • Durys į kambarį su nušvitimais

    Kovo mėnesį ruošiausi sėsti ir rašyti romano eskizą nuo pradžios iki galo, be pertraukos, tik su mažytėmis savaitgalio pauzėmis, o jei pasisektų – ir be jų. Tačiau kokią savaitę prieš tai niekaip negalėjau rasti durų į tą pasaulį, kurį ketinu rašyti. Nuo ko pradėti? Koks bus pirmasis sakinys? Kokio intensyvumo bus pirmoji diena? Nuo tos dienos nuotaikos ir parašyto teksto apimties paprastai priklauso mano tolesnis darbas ir apimtys.

    Dienos ėjo, o vis nepradėjau. Nežinojau dėl ko. Pamažu ėmė kilti panika. Juk seniai rašiau didelės apimties kūrinį: eilėraščiai ir dienoraštis nesiskaito, publicistika – ne tas pats. Gal niekada neberašysiu?

    Reikėjo rasti tas duris nedelsiant. Rytais jau išmokau nebūti socialiniuose tinkluose, neskaityti emailų iki pietų, manęs jau niekas nekrutindavo, pripratau. Tuščias laikas, kai rašytojas nuobodžiauja, yra prasmingas laikas. Protas ima klaidžioti, ieškoti veiklos. Aišku, rytais skaitydavau. Kaip visada, penkias knygas vienu metu, t. y. jos padėtos ant mano stalo ir aš keliauju per jas – vartau pagal nuotaiką ir minčių eigą.

    Kažkaip atsitiko, kad mintys nuvedė mane iki Walterio Benjamino trumpučio traktato apie istorijos sampratą. Tučtuojau susiradau jį internete angliškai. Tučtuojau perskaičiau. Tai toks tekstas, kurio gali iki galo nesuvokti, jis veikia kaip dirgiklis – panašiai kartais veikia poezija – keisti, ekstatiški, įelektrinti žodžių deriniai paleidžia tavo minčių grandinę. Jutau, kad kažkas darosi, kad jau ir mano venomis ima tekėti elektra, o tada – nušvitimas.

    Pasirodo, turėjau gauti palaiminimą iš istorijos angelo:

    „Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi Angelus Novus [lot. naujasis angelas]. Jame pavaizduotas angelas, tarytum tolstantis nuo kažko, į ką yra įsisteibeilijęs. Jo akys išplėstos, burna pražiota, sparnai išskleisti. Taip turėtų atrodyti istorijos angelas. Veidu jis atsigręžęs į praeitį. Kur mums regisi įvykių grandinė, ten angelas mato siautėjant vieną vienintelę katastrofą, kuri sviedžia griuvėsius jam po kojomis. Jis norėtų sustabdyti akimirką, atgaivinti mirusius ir sulipdyti duženas. Tačiau sparnus skečia nuo rojaus pučiantis uraganinis vėjas – toks stiprus, kad jis nebegali sparnų suglausti. Uraganas nesulaikomai neša į ateitį, kuriai angelas yra atsukęs nugarą, o priešais jį ligi dangaus auga griuvėsių krūva. Šis uraganas ir yra tai, ką mes vadiname progresu.“*

    Dar paskaitinėjau apie šį traktatą ir radau tokias mintis, kaip „praeities tiesa matoma tik kaip miglotas, išsprūstantis vaizdinys“ arba kad Benjaminas teigia, jog „galingas istorijos įvaizdis yra griuvėsių sankaupa“ ir kad „galia šiam susikaupusiam pablogėjimui priešintis yra tuo pat metu ir draskanti, ir gydanti“.

    Sėdau rašyti. Pirmą dieną parašiau penkis puslapius (A4, 12 šriftu). Antrą dieną jau sėdau tęsti, o ne spoksoti į tuščią lapą. Paprastai kas rytą perskaitau tai, ką parašiau išvakarėse, šiek tiek pakoreguoju, ir rašau toliau. Sykį patekus į tą pasaulį, durys atsidarydavo kasdien, per tekstą.

    Kai baigiau (apie balandžio vidurį) – atspausdintą šimtą puslapių padėjau į stalčių ir neatsiverčiau iki užvakar.

    Eskizo atidėjimas man yra labai svarbus etapas. Kurį laiką labai traukia atsidaryti tą stalčių. Bet pagunda praeina, nes užsiimu kitais darbais (šįkart pastačiau teatro spektaklį), mintys nukeliauja kitur. Paskui ima grįžti kažkokios nuotrupos, švystelėjimai, elementai… Romanas ima kviesti mane.

    Vakar baigiau skaityti. Viskas gerai, parašiau pasaulį, į kurį mane įleido istorijos angelas.

     

    —————————————————-

    * Walter Benjamin „Apie istorijos sampratą“, iš rinkinio „Nušvitimai“ Vaga, ALK, 2005. (Vertė Laurynas Katkus, bet aš pakoregavau tekstą pagal save, remdamasi anglišku vertimu.)