skaitantiems ir rašantiems

  • Nežinau, apie ką rašyti…

    Tai bene dažniausiai girdimas nusiskundimas iš pradedančiųjų ar, tiksliau, tų, kurie niekaip negali pradėti, bet tarsi norėtų. Jie nori, tačiau nežino apie ką rašyti. Mano atsakymas būna trumpas: tai nėra svarbu, reikia pradėti. Galbūt sužinosi, apie ką rašai, tik baigęs kūrinį.

    Pašnekovo antakiai pakyla, akyse suspingsta entuziazmas: taip galima? Galima.

    Būna ir kitokių niekaip nepradedančiųjų – jie teigia, kad galvoje nešiojasi romano svajonę arba romano idėją ir ją tereikia užrašyti, bet niekaip neatsiranda tam laiko. Tokius svajotojus nuraminu: kol neužrašėte, jūsų romano idėjos nėra. Idėja gimsta ją realizuojant, o ne apie ją svajojant. Taigi patartimas tas pats: pradėti rašyti ir susipažinti su idėja iš arčiau, iš tikrųjų.

    Gali būti, kad dalis svajotojų nenori įkūnyti savo idėjos, nes bijo, kad svajonė suduš. Rezultatas neatitiks lūkesčių. Šitai yra visai rimta problema, nes rezultatas kaip taisyklė neatitinka lūkesčių – tenka su tuo susitaikyti perskaičius savo pirmąjį eskizą ir visgi tęsti darbą.

    Grįžkime prie pirmojo klausimo: apie ką rašyti? Man dingtelėjo, kad jis gali būti klastingas, po juo galbūt slypi kita problema.

    Ar gali būti, kad klausdami savęs apie ką rašyti, išties ieškome, nuo ko pradėti? Kaip atrodo pirmasis sakinys? Koks jo ritmas? Kas yra pasakotojas? Kuriuo asmeniu pasakojama? Koks pasakojimo tonas? Kuris yra pasakojimo laikas?

    Dažniausiai nujaučiame, apie ką rašyti, tačiau nežinome labai konkrečių atsakymų į šiuos labai konkrečius klausimus. Taigi išskaidžiau juos ir nuėmiau paslapties šydą.

    Jei visgi norite šiek tiek mistikos, persikelkime į aukštesnį lygį, užduosiu klausimą, kuris dar svarbesnis ir tinka visoms meno sritims: kodėl?

    Įsiklausykite, kaip tai skamba jūsų viduje. Kodėl norite rašyti? Kodėl jums to reikia? Kodėl būtent tuos išgyvenimus (tikrus ar pramanytus) norite perleisti per savo sistemą – visų pirma per savo ir tai padaryti teks ne vieną kartą.

    Kodėl? – yra svarbus klausimas ir skaitytojui. Beje, prisiminiau šį klausimą repetuodama teatre: statant spektaklį šį klausimą keliame ties kiekvienu sakiniu. Aktorius turi žinoti, kodėl jis tai sako ar daro. Žiūrovas turi pajusti arba suprasti kodėl.

    Rašymas yra ir teatro meno pagrindas (kai gyvojo veiksmo žaidimas kuriamas pagal pjesę). Jeigu nėra prasmės tekste, teks išgalvoti prasmę veiksme. Sakoma, spektaklį galima pastatyti pagal telefonų knygą. Na, taip, galima, bet nepatartina. Bent jau nereiktų tikėti, kad darai tai pirmas, kad niekas to dar nebandė.

    Ar mes čia kalbame apie prasmę? Taip, tikriausiai. Apie visą ko prasmę: kiekvieno veiksmo, kiekvieno sielos judesio, kurį darome kito arba savęs link.

    Užduoti sau teisingą klausimą, jau pusė darbo. Kita dalis – nusiraminti ir įsiklausyti. Tai darant, rašyti. Iš vidaus, teksto forma, iškils atsakymai.

    Vartydama savo dienoraščius, radau tokį tekstą, kurį kadaise užsirašė savo vadinamojon Zürau užrašų knygelėn Franzas Kafka:

    „Nebūtina išeiti iš namų. Sėdėk prie savo rašomojo stalo ir klausykis. Net ne klausykis, o tiesiog lauk. Ne, nelauk, tik būk ramus ir vienas. Pasaulis pasiprašys būti demaskuotas. Jis neturės kitos išeities, kaip tik ekstazėje raičiotis priešais tavo akis.“

     

  • Ekspedicija į Gelgaudiškį

    Per pastaruosius ketverius metus, rinkdama medžiagą romanui, vis atsilankau vietose, kur vyksta aprašomoji istorija. Romano siužetas sutampa su tarpukariu įvykusios lietuvių-lenkų literatų ekskursijos Kaunas-Gelgaudiškis trajektorija. Iki šių metų nebuvau pasiekusi paskutiniojo taško – Gelgaudiškio dvaro. Bet pagaliau liepą dviese nuvažiavome ten.

    Gelgaudiškio dvarelis savo masteliu nenustebino, tik sidabrinių klevų alėja dabar perkirsta asfaltuotu keliuku, daug trumpesnė, o gaila. Medžiai dar iš ano laiko, bet persenę ir gumbuoti kaip artrito išsukioti sąnariai. Klevų lajos išties šviesesnės, nei įprasta kituose parkuose. Kai buvo tankiau suaugę, galėjai dar aiškiau pastebėti alėjos šviesumą.

    Dvare turėjo vykti muzikos mokyklos absolventų koncertas, atvykome kai dar buvo pasiruošimas jam. Niekas neklausė mūsų, kas mes, niekas nestabdė, todėl aplandžiojome beveik visus kambarius. Dvaras tik vieno aukšto (suprantama, kodėl ponas savo žmonai lengva ranka tokią menkutę „vilą“ užrašė). Apėjome pastatą iš virtuvės pusės (atskiras namukas su aukštu kaminu), pro katilinę – į kiemo pusę, kur buvo ir tebėra elegantiška terasa su kolonomis.

    Apžiūrėjau ir įsitikinau, kad aikštelėje prie įėjimo išties galėjo tilpti vienas ilgas stalas visai turistų kompanijai. Nuo terasos laiptai veda žemyn, o ten ir vėl aikštelė, kuri tarpukariu gal net nebuvo grįsta, turbūt buvo smėlis.

    Nuo kalvelės atsiveria labai gražus vaizdas proskynoje, upės link. Man kažko pakvipo mėšlu, tai nuėjom į tą pusę pasmalsauti, bet arklių nei karvių neradom.

    Nužygiavome iki pat upės, iki tos vietos, kur tarpukariu buvo prieplauka. Ten dabar bandoma atkurti ją, nes raketa varinės nuo Kauno iki Klaipėdos. Pritūpėm cigaretei naujoje turistinėje pavėsinėje su vieta šašlykų kepimui, mediniu stalu, suolais, šiukšliadėže, bet visur buvo prišnerkšta. Atvažiavo dviračiu susivėlusi moteriškė ir ėmė įnirtingai rinkti šiukšles į juodą plastiko maišą.

    Kai paklausėm jos, ar čia nebūta kokio pastato senais laikais, gal karčiamos ar šiaip trobos, sakė neatsimenanti, nebuvo, ne, arba reikia klausti vyresnių. Na, būtų likę bent pamatai, o jų nėra. Ėmė skųstis gyvenimu, o ypač kitomis kaimo moterimis, kurios tingi dirbti ir tik girtauja. Pati irgi atrodė girtaujanti, burnoje trūko dantų. Buvo toks jausmas, kad prašo arbatpinigių, tarsi būtų viešbučio kambarinė. Priekabi tapo, vos atsisveikinom.

    Atgaminau, kad Jonas su Fabijonu, suradę žmogų su arkliu, vežimu leidosi nuo kalniuko, kol virvė ant rato nutrūko. Tai dabar akivaizdu, kad prieplaukoje tam būtų per mažas kalniukas. Nuo prieplaukos matosi, kad toli iki dvaro – jo nesimato nė žymės, tik bažnytėlė. Eidamos atgal smėlėtu takeliu, užsistatėme laikrodį, per kiek pareisim. Gyvenvietėje turbūt buvo ta „arbatine“ pavadintoji karčiama. O ten jau tikrai normalus kalnelis. Vadinasi, ant jo reikėjo užkopti, tik tada vyrai rado „arbatinę“ ir žmogų su arkliu. Paskui visi leidosi žemyn iki laivo. Paskui su storąja pani kucharka ropštėsi viršun.

    Kopėme gan sunkiai, nors mudvi ir jaunos, ir blaivos, ne taip, kaip ne kurie ekskursijos dalyviai. Grįžome į dvarą per 15 min. sparčiu žingsniu. Vadinasi, romano veikėjams galėjo būti pusvalandis viršun. Atgal į prieplauką gal per 20 min. galėjo pareiti. O kucharkai buvo aiškiai lengviau pėdinti nuokalnėn, vežimo jau nereikėjo. Labai nemažas nuolydis ten, tikrai.

    Ėjome per kaitrą, akis saulė žlibino. Jiems ten vakare buvo kitaip, apsinaukė, artėjo audra. Kitoje upės pusėje matėsi du Pilies bokštai raudonais stogais. Dvare dar užkopėme įvijais laiptais į bokštelį ant stogo – apie jį nebuvo kalbama, bet galėjo ir tarpukario smalsuoliams leisti užlipti. Pagal struktūrą panašu, kad bokštelis senovinis, nuprendėme. Per daug jame nepraktiškų, bet gražių detalių.

  • Durys į kambarį su nušvitimais

    Kovo mėnesį ruošiausi sėsti ir rašyti romano eskizą nuo pradžios iki galo, be pertraukos, tik su mažytėmis savaitgalio pauzėmis, o jei pasisektų – ir be jų. Tačiau kokią savaitę prieš tai niekaip negalėjau rasti durų į tą pasaulį, kurį ketinu rašyti. Nuo ko pradėti? Koks bus pirmasis sakinys? Kokio intensyvumo bus pirmoji diena? Nuo tos dienos nuotaikos ir parašyto teksto apimties paprastai priklauso mano tolesnis darbas ir apimtys.

    Dienos ėjo, o vis nepradėjau. Nežinojau dėl ko. Pamažu ėmė kilti panika. Juk seniai rašiau didelės apimties kūrinį: eilėraščiai ir dienoraštis nesiskaito, publicistika – ne tas pats. Gal niekada neberašysiu?

    Reikėjo rasti tas duris nedelsiant. Rytais jau išmokau nebūti socialiniuose tinkluose, neskaityti emailų iki pietų, manęs jau niekas nekrutindavo, pripratau. Tuščias laikas, kai rašytojas nuobodžiauja, yra prasmingas laikas. Protas ima klaidžioti, ieškoti veiklos. Aišku, rytais skaitydavau. Kaip visada, penkias knygas vienu metu, t. y. jos padėtos ant mano stalo ir aš keliauju per jas – vartau pagal nuotaiką ir minčių eigą.

    Kažkaip atsitiko, kad mintys nuvedė mane iki Walterio Benjamino trumpučio traktato apie istorijos sampratą. Tučtuojau susiradau jį internete angliškai. Tučtuojau perskaičiau. Tai toks tekstas, kurio gali iki galo nesuvokti, jis veikia kaip dirgiklis – panašiai kartais veikia poezija – keisti, ekstatiški, įelektrinti žodžių deriniai paleidžia tavo minčių grandinę. Jutau, kad kažkas darosi, kad jau ir mano venomis ima tekėti elektra, o tada – nušvitimas.

    Pasirodo, turėjau gauti palaiminimą iš istorijos angelo:

    „Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi Angelus Novus [lot. naujasis angelas]. Jame pavaizduotas angelas, tarytum tolstantis nuo kažko, į ką yra įsisteibeilijęs. Jo akys išplėstos, burna pražiota, sparnai išskleisti. Taip turėtų atrodyti istorijos angelas. Veidu jis atsigręžęs į praeitį. Kur mums regisi įvykių grandinė, ten angelas mato siautėjant vieną vienintelę katastrofą, kuri sviedžia griuvėsius jam po kojomis. Jis norėtų sustabdyti akimirką, atgaivinti mirusius ir sulipdyti duženas. Tačiau sparnus skečia nuo rojaus pučiantis uraganinis vėjas – toks stiprus, kad jis nebegali sparnų suglausti. Uraganas nesulaikomai neša į ateitį, kuriai angelas yra atsukęs nugarą, o priešais jį ligi dangaus auga griuvėsių krūva. Šis uraganas ir yra tai, ką mes vadiname progresu.“*

    Dar paskaitinėjau apie šį traktatą ir radau tokias mintis, kaip „praeities tiesa matoma tik kaip miglotas, išsprūstantis vaizdinys“ arba kad Benjaminas teigia, jog „galingas istorijos įvaizdis yra griuvėsių sankaupa“ ir kad „galia šiam susikaupusiam pablogėjimui priešintis yra tuo pat metu ir draskanti, ir gydanti“.

    Sėdau rašyti. Pirmą dieną parašiau penkis puslapius (A4, 12 šriftu). Antrą dieną jau sėdau tęsti, o ne spoksoti į tuščią lapą. Paprastai kas rytą perskaitau tai, ką parašiau išvakarėse, šiek tiek pakoreguoju, ir rašau toliau. Sykį patekus į tą pasaulį, durys atsidarydavo kasdien, per tekstą.

    Kai baigiau (apie balandžio vidurį) – atspausdintą šimtą puslapių padėjau į stalčių ir neatsiverčiau iki užvakar.

    Eskizo atidėjimas man yra labai svarbus etapas. Kurį laiką labai traukia atsidaryti tą stalčių. Bet pagunda praeina, nes užsiimu kitais darbais (šįkart pastačiau teatro spektaklį), mintys nukeliauja kitur. Paskui ima grįžti kažkokios nuotrupos, švystelėjimai, elementai… Romanas ima kviesti mane.

    Vakar baigiau skaityti. Viskas gerai, parašiau pasaulį, į kurį mane įleido istorijos angelas.

     

    —————————————————-

    * Walter Benjamin „Apie istorijos sampratą“, iš rinkinio „Nušvitimai“ Vaga, ALK, 2005. (Vertė Laurynas Katkus, bet aš pakoregavau tekstą pagal save, remdamasi anglišku vertimu.)

  • Nepažabotas grafomanas

    Neseniai turėjau garbės mėgautis knyga, kurią jau buvau nusižiūrėjusi, kai tik pasirodė originalo (anglų) kalba. Bet Tyto alba ją išleido šių metų Knygų mugei ir voilà! Vertimas nėra puikus, bet geras. Turinys labai smagus, nes tai egzistencialistų aplinkos ir biografijų melanžas, perteiktas labai suprantama kalba, be filosofinio žargono. Pristatoma ir egzistencialistinės minties kilmė beigi kryptis. Parašė tą knygą britų filosofė Sarah Bakewell ir vadinasi ji „Egzistencialistų kavinė“.

    Gal ir nebūčiau pristatinėjusi jos savo bloge, bet kelios vietos mane nukalė – garsiai juokiausi. Kaip žinia, ne vienas ir ne du filosofai rašė „į šalį“ – kūrė literatūrą. O Sartre’as, pasirodo, išbandė jėgas ir filmo scenarijaus kūrime. Apie tai, kaip jam sekėsi, ištrauka be komentarų:

    „Sartre‘as dar gerokai iki to meto, kai rašė Flaubert‘o biografiją, ėmė domėtis savo veikėjų pasąmone ar pusiau sąmone. Įpusėjęs knygą „Būtis ir nebūtis“ jis ima svarstyti, kad gyvenimas gal ir vyksta pagal mūsų pačių susikurtus projektus, bet mes to iki galo nesuvokiame. Jis ragino sukurti naują egzistencialistinę psichoanalizę, paremtą laisve ir būtimi-pasaulyje. Jam buvo nepriimtinas Freudo psichikos paveikslas, kuriame pasąmonė glūdi pačioje apačioje, o virš jos klojasi kiti sluoksniai, lyg žiūrėtum į baklavos griežinėlį ar geologinį pjūvį. Nesutiko ir su tuo, kad seksas iškeliamas į aukščiausią vietą. Tačiau jis vis labiau domėjosi sunkiai perprantamomis gyvenimo sritimis ir mįslingomis motyvacijomis. Ypač jam patiko, kad Freudas – kaip ir jis pats – dirbdamas keitė ir tobulino idėjas. Freudas buvo toks pat didis mąstytojas ir, žinoma, rašytojas, – kaip Sartre‘as. Sartre‘as jį už tai gerbė.

    1958 metais Sartre‘ui pasitaikė proga išsamiau patyrinėti Freudo gyvenimą, nes režisierius Johnas Hustonas paprašė parašyti scenarijų biografiniam filmui. Sartre‘as darbo ėmėsi dar ir dėl to, kad jam trūko pinigų – sumokėjęs milžiniškus mokesčius liko tuščiomis kišenėmis. Jis kibo į darbą su jam įprastu uolumu ir sukūrė scenarijų, pagal kurį būtų išėjęs septynių valandų trukmės filmas.

    Hustonui septynių valandų filmo nereikėjo, tad jis pasikvietė Sartre‘ą į namus Airijoje, kad jie galėtų kartu padirbėti ir sutrumpinti scenarijų. Sartre‘as buvo varginantis svečias, be atvangos tarškėjo prancūziškai, Hustonas jį vos suprato. Kartais išėjęs iš kambario Hustonas girdėdavo, kaip Sartre‘as toliau šūkauja, turbūt nepastebėjęs, kad pašnekovo nebėra. Tiesą sakant, Sartre‘ą kaip pat stebino šeimininko elgesys. „Staiga vidury pokalbio jis pradingdavo, – rašė jis de Beauvoir. – Labai gerai, jei dar pasirodydavo iki pietų ar vakarienės.“

    Sartre‘as klusniai išbraukė kai kurias scenas, bet, rašydamas naują variantą, nesusilaikęs įterpė kitų ir išplėtojo jau esamas. Hustonui jis įteikė scenarijų, iš kurio būtų išėjęs nebe septynių, o aštuonių valandų filmas. Hustonas atleido Sartre‘ą ir pasamdė du scenaristus sukurti įprastesnį filmą. Filmas pasirodė 1962 metais, Freudą vaidino Montgomery Cliftas. Sartre‘o pavardė nebuvo paminėta, veikiausiai jo paties prašymu. Daug vėliau buvo išleisti visi jo scenarijaus variantai, taigi dabar kiekvienas panorėjęs gali išnagrinėti kiekvieną atkarpą ir apmąstyti dar vieną nestandartinį Sartre‘o indėlį į literatūrinės biografijos žanrą.“

    Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, pp. 249-250, Tyto alba, 2019.

  • Rašytojų siesta

    Skaitau dabar straipsnį apie amerikiečių vizitą Kinijoje, kur delegacija atvyko kiek per anksti ir rado visus kompanijos darbuotojus įmigusius (nuoroda). Vaizdas turėjo būti įspūdingas: žmonės iškalti, be sąmonės, kai kurie užmigę ant grindų, sukniubę ant darbo stalų, galima pamanyti, jog tai žudynių scena.

    Ne žudynių, o puikaus suvokimo, kad žmonėms po pietų reikia atsijungti bent penkiolikai minučių. Perkrovus smegenis, galima toliau dirbti be baisių perkrovų, kavos siurbimo ir alpimo.

    Rašau apie miegojimą po pietų todėl, kad pastebėjau keistą žmonių reakciją, kai prisipažįstu, kad numingu ir aš. Dažniausiai šypsomasi. Kartais prunkščiama. Pakeliamas vienas antakis kartais. Arba sakoma: oho, kaip tau gerai, nieko sau!

    O kas čia tokio? Skirtumas, žinoma, toks, kad dažniausiai taip stebisi žmonės, kurie dirba ne iš namų, o darbdaviai jiems nesudaro sąlygų siestai. Gaila.

    Miegodavau ir dirbdama reklamos agentūroje, dar prieš pilnu režimu nerdama į rašytojos gyvenimą. Anais laikais po darbo valandų užsidarydavau penkiolikai minučių posėdžių kambaryje, išsitiesdavau ant nugaros net ne ant sofos, o ant kiliminės grindų dangos…

    Rašymui dienos miegas gali netgi labai padėti. Duodama savo smegenims pailsėti vidury dienos, galiu paankstinti darbo pradžią. Numigusi einu daryti kitokio pobūdžio darbų, ir tai tarsi nauja diena.

    Svarbu yra nepersistengti ir neįmigti giliai. Užsistatau žadintuvą pusvalandžiui ar keturiasdešimčiai minučių, jeigu jaučiu, kad esu susijaudinusi, sudirgusi ir greitai neužmigsiu. Užsimerkiu ir pasakau sau, kad leidžiu sau nemiegoti, o tik pagulėsiu horizontaliai. Vien jau tai būtų nauda. Užsnūdimas – bonusas.

    Dar vienas bonusas – jei taip gulėdama, net nemiegodama, imu skraidžioti mintyse po rašomo dalyko temas ir potemes. Tai puikus metodas, kai reikia ką nors sugalvoti, o būdraujant niekas neateina į galvą. Užsimerkus ir atsipalaidavus, ima išdykauti vaizduotė.

    Kai žmonės kraipo galvas, girdėdami apie nuvogtas iš gyvenimo penkiolika minučių, man kyla klausimas: o ką jau tokio turėčiau nuveikti reikšmingo per tą laiką? Tiesa, puikiai įsivaizduojame save naršančius po feisbuką ar žiūrinčius jutūbėje į kačiukus net ne penkiolika minučių, o valandą ar dvi. Atrodo, mieliau žudome laiką, negu regeneruojame savo organizmo ląsteles pasinerdami į palaimingą miego būseną. O kodėl?

    Nenoriu teisintis sau pačiai, tačiau vis mintyse pasiaiškinu, kad miegu per ilgai, nes man to reikia labiau nei bet ko kito, juo labiau negu streso ir išsekimo nuo nemigos ar nedamiegojimų (ir čia netinka žodis „neišmiegojimai“, būtent – „nedamiegojimai“).

    Jau daug metų miegu naktimis mažiausiai po aštuonias valandas. Su retomis išimtimis. Kai vidutinis lietuvis, kuris privalo vaidinti, kad smarkiai dirba ir neturi asmeninio gyvenimo, darbo dienomis miega vidutiniškai po šešias su puse valandos.

    Nejaučiu gėdos miegoti viešose vietose. Jei kelionė tęsiasi ilgiau nei valandą, greičiausiai smigsiu bent penkiolikai minučių, ir man nesvarbu, kad aplink triukšmas. Ilguose skrydžiuose, laukiant kito lėktuvo, susirandu poilsio zonas. Singapūre būdavau įsigudrinusi miegoti prie vartų, išsitiesdavau tiesiog ant grindų priešais įėjimą į laukimo salę. Kiti keleiviai sėdi ant kėdžių, o aš užsistatau žadintuvą ir dar pamiegu. Prabundu: jau guliu ne viena, aplink mane visa kompanija nepažįstamų sugulovų!

    Įdomu prisiminti, kad vaikystėje buvau tas vaikas, kuris nieku gyvu nemiega popietuko. Turėjau priežasčių nepasitikėti aplinka ir maištauti. Dieną miegodavau tik sirgdama, taip mama ir suprasdavo, kad turiu temperatūros – tai būdavo vienas iš simptomų.

    Jei nemiegate dieną todėl, kad įsivaizduojate taip miegančius tik vaikų darželiuose ar senelių namuose, pagalvokite: ar tikrai mums pakanka šešių su puse valandų? Jei dirbate protinį darbą – o toks ir yra rašymas – būtinai duokite smegenims laiko atsistatyti ir pasąmonei pašėlioti.

    Per pauzę ateina įkvėpimas. Miegant aplanko sapnai ir vizijos. Net ištisas romano scenas, siužetus įmanoma susapnuoti, ir man taip yra buvę.

    Linkiu, kad taip ir jums. Saldžių sapnų!

    (Nuotr. autorė: Aušra Barysienė)