skaitantiems ir rašantiems

  • Odė nervinėms krizėms

    Ne tik rašytojai nervingi. Nemanau, kad jautrumas, odos plonumas ir polinkis į depresiją yra mano privilegija. Nenorėčiau, kad žmonės pateisintų mano elgesį tuo, kad esu rašytoja, juolab nenorėčiau, kad žmonės tikėtųsi nervingumo iš manęs todėl, kad rašau apie jautrius dalykus.

    Nesu iš tų, kurios bijo gultis ant kušetės psichologo kabinete. Gali būti, kad patekčiau į tą septyniasdešimt procentų „melagių ant kušetės“, nes manyje tiesa ir fikcija glaudžiai susijusios, ir kartais užsimiršusi galiu pavadinti buvusį draugą personažo vardu arba papasakoti ne savo nutikimą kaip savo…

    Juokauju. Manau, kad meluoja visi. Bet aš, kaip rašytoja, stengiuosi suprasti, kas vyksta, kodėl vyksta, bandau atsiminti, išgyvenu atvejus keliskart, raštiška forma, kitaip tariant, aš reflektuoju ir kuriu naratyvą.

    Kai psichologei prisipažinau, jog rašau dienoraštį, o šiuo metu iš jo ištraukų dėlioju „romaną“, bandydama suprasti, kas gi atsitiko su mano buvusia santuoka, vien jau pasakiusi tai garsiai ir matydama psichologės veidą supratau, kad paprastai šitaip ir kapstomasi iš krizės.

    Bandant suprasti. Bandant išsirašyti, o paskui perskaityti tai ne kaip autorei, o kaip skaitytojai ar netgi kritikei. Paversti chaosą minties tvarka.

    Prieš kelias savaites mane ištiko stiprus nervinis priepuolis. Susidėjo dalykai. Paskutinį lašą tėkštelėjo darbovietės aplinka. Supratau, kad strigau ir nebegaliu pajudėti – ne tik psichiškai, bet ir fiziškai. Gulėdama susirietusi lovoje, laikydama delnais savo vidurius, kurie, regis, norėjo kažką pasakyti (panikos ataka, kai jauti, jog miršti nuo ūminio vėžio, o gal infarkto), supratau, kad turėčiau dabar pat išsikviesti greitąją arba bandyti nušliaužti iki poliklinikos, kur tikrai priverkčiau registratūrą. Arba daryti kitaip.

    Spriegiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę, susiradau alkoholio. Buvo nedaug po vidudienio, bet įkaliau šotą. Tada prisiminiau vieno žmogaus vardą ir parašiau jam žinutę: pakviečiau vakare susitikti, sakau, papasakosiu apie savo situaciją. Pajuokavau, kad psichologei išsilieti irgi galėčiau, bet per ilgai tektų aiškinti kontekstą. Žinojau, kad tas žmogus buvo patekęs į panašią pelkę savo buvusiame darbe. Jis pranešė, kad susitiks. Tada laukiau tas valandas. Tada lėtai lėtai ėjau per visą miestą į tą barą, kur sutarėme susitikti. Nuėjau tokia dūžtanti, pasijuokėme iš visko dvi valandas, sugrįžau energingu žingsniu.

    Įdomu, kas vyko paskui. Pasižadėjau neleisti aplinkai sudeginti daugiau nei vienos mano nervų ląstelės. Atsijungiau nuo interneto, supratusi, kad socialinių tinklų aplinka išties gali būti žudanti, ne tik kelianti (melagingą) saugumo jausmą. Ar susimąstėte, kaip įsitraukę esate į tą nuolatinį žinių srautą? Kaip lengvai jus gali pasiekti – ir tas srautas, ir bet kurie žmonės, kai galbūt jūs per silpnas priimti bet kokį kontaktą ir jis ne tik ima skaudinti, bet gali ir nužudyti? Pasakiau: saugok save – tai prioritetas. Pasakiau ir kitiems: sergu ir gydausi, viso gero, trumpam miriau.

    Nepakeičiamų žmonių nėra. Nepakeičiamų darbų – irgi.

    Visą darbo savaitę ničnieko nedirbau. Kėliausi anksti, skaitinėjau knygas ir straipsnius, kuriuos seniai buvau atsidėjusi ir vis neturėjau laiko. Dariau jogą – pirmąjį kartą sunkiai stojausi net į žemyn žiūrinčio šuns pozą, drebėjo rankos (tai labai iškalbinga, žinant, kokia esu fiziškai stipri). Po jogos ramiai pietavau, miegojau siestą, vėl skaičiau ir žiūrėjau filmus.

    Buvo sunkoka nieko neveikti. Jaučiau atoveiksmius po žemės drebėjimo. Tai afteršokai: vos tik pagalvoju apie elektroninį paštą, pilvą ir vėl sutraukia panikos ataka. Tada einu pasivaikščioti, sėdžiu ant akmenėlio prie upės, kvėpuoju.

    Antradienį man atrodė, kad atostogauju jau visą savaitę. Penktadienį popiet jau galėjau užmesti akį į paštą. Kitą pirmadienį supratau: turiu keisti gyvenimo būdą, daugiau taip negalima. Atgal į seną dienotvarkę nebegrįšiu, ačiū.

    Rytai iki vidudienio turi grįžti pas mane. Turiu leisti sau nieko neveikti, nieko nedirbti, tik tada galėsiu skaityti ir pagaliau vėl rašyti. Rezervai dabar tušti, turiu juos pripildyti. Mano prioritetas yra ne uždarbis, ne kokia nors pinigus nešanti karjera, o literatūra. Tam reikia erdvės galvoje, o erdvė galvoje atsiranda išvalius savo asmeninio, vienatvei skirto laiko erdvę.

    O, kaip aš dėkinga savo nervinėms krizėms!

  • Vieno romano rašytojų šalis

    Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.

    Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.

    Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.

    Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.

    Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.

    (Tai mano atsakymas į trečiąjį „Šimtmečio anketos“ klausimą. Visi atsakymai publikuoti almanache „Metai“, 8-9/2018.)

     

  • Rašymas medžių laike

    Žiūrėdama „time lapse“ būdu filmuotą klipą apie audras su žaibais, nustebau, kiek daug danguje veržlaus veiksmo, kurį retai suvokiame kaip staigų, išties žaibišką. Audra artėja taip lėtai, kad galime nuo jos pabėgti, pasislėpti pastogėje, automobiliu ar traukiniu nuvažiuoti į šalį, lenktyniaujame su debesimis. Pagreitinus vaizdą, tampa aišku, kad dangaus paklodės ne šiaip sau banguoja, jos čiumpa ir ryja visa tarsi gyvūnai, grobuonys. O žaibai ne šiaip sau blykščioja – ištisai šviečia, tik toji šviesa netolygi, mirkčiojanti taip, tarsi elektros srovė būtų nepastovi.

    Taip dangų mato medžiai, pamaniau. Tik medžiai niekur nuo dangaus pabėgti negali. Jų gyvenimas ilgas – ne dešimtmečiais, o šimtmečiais skaičiuojamas. Tai gal ir jų žvilgsnis į dangų kitoks? Juk jie gyvena kito greičio laike. Tai labai lėtas laikas.

    Šią vasarą bandžiau vėl sugrįžti į lėto laiko būseną – o tai yra knygų skaitymo būsena. Jei daug skaitote internete, jūsų socialinis gyvenimas intensyvus, nuolat esate šurmulyje, tarp žmonių, ir pernelyg daug triukšmo jūsų galvos eteryje, kad galėtumėte anksti rytais ar vakarais leisti sau valandžiukę „patinginiauti“ su knyga, turbūt pastebite, kad gebėjimas skaityti lėtai ir ilgai, menksta.

    Net kalbėjome apie tai su vienu poetu: jis svajoja prisėsti prie Thomo Manno „Užburto kalno“ vien tam, kad neprarastų įgūdžio skaityti mūsų laikams neįprastai ilgo teksto. Esu skaičiusi šios knygos vieną skyrių – man pasirodė groteskiškai ilgas pasakojimas, kaip jaunuolis per pūgą pasiklysta kalnuose; verta vien tai perskaityti, kad suvoktum, kaip kinta ne tik mūsų skaitymo, bet ir rašymo tempai.

    Mes, rašytojai, sąmoningai stengiamės išlaikyti lėtąjį skaitymą. O kaip skaitytojai? Juk negalima reikalauti, kad jie tyčia stengtųsi neprarasti įgūdžio mūsų kūrinius skaityti. Jei laiko greitis keičiasi, nieko nepadarysi – skaitytojas keičiasi – rašytojas gali ir nesikeisti, tačiau vis mažės tų, kurie gali priimti tai, kas parašyta. Ir literatūra, tokia, kokią ją žinome dabar, taps nišiniu dalyku, „klasika“ – taip, kaip gan siauram ratui vis dar kuriama ir atliekama akademinė muzika.

    Nėra tas pats, ar tavo kūryba gyva, tiesioginė (immediate), ar iškart muziejinė. Nemažai literatūros kūrėjų prisitaikė prie pakitusio tempo, ėmė rašyti „kinematografiškai“ – ir ne tarkovskiškai, o holivudiškai.

    Šįryt (sekmadienis, visi ilgai miega) skaitydama Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ pirmųjų trijų dalių (lietuviškai daugiau nėra išversta) tomą, svarsčiau apie tai, kokiam kiekiui žmonių jau ir šis leidinys atrodytų milžiniškos apimties, nors išties Proustas paliko mums šešiskart didesnės apimties darbą. Ir jo kalba yra medžių kalba – neskubri ir kruopšti, tai elegantiški akylo ir pedantiško gyvenimo stebėtojo užrašai. Skaitau ir jaučiu: ne mano laikmetis, ne mano laiko greitis.

    Iškart prisimeni nūdienos autorių, kurį lygina su Proustu: Karlą Ovę Knausgaardą su jo šešiatomiu. Tai panašios apimties kūrinys, tačiau skaitymo greitis jau kitas. Labai įdomu juos lyginti – štai mums laikų veidrodis. Tarp šių autorių maždaug šimtmetis, o kaip laiko greitis pasikeitė.

    Vienas antropologas pasakė: gyvename perkaitimo laikais, viskas vyksta per greit.

    Tad atsivėsinimui norisi visgi skaityti lėtuosius tekstus. Ir ne tik skaityti, bet ir rašyti. Gyvenimo tempas neleidžia… Maža ko jis neleidžia! Net medituoti lotoso pozoje atsisėdus yra sunku. Ar kada buvo lengva? Bet visada buvo bepročių, kurie imdavosi stabdyti laiką – sau ir kitiems.

    Rašymas medžių laike: tai galėtų būti šiandienos tikslas. Tegu ir liksime nišiniai. Tegu imsime rengti lėtojo skaitymo seminarus, stovyklas, įkursime sektą… Tas perkaitimas ne į sveikatą – tai kaip kelionė lektuvu, kuri įvyksta per staigiai, kad mūsų sielos spėtų atskirsti iš paskos. Tad sėdame po medžiu ir laukiame, kol pasivys. O kol sėdime – galim rašyti.

     

  • Rašytoja, rašyk

    Kai atsiverčiu šitą lapą, apsiverkiu. Tai man atsiuntė žmogus, kuris gyvena kitoje pasaulio pusėje, negu aš dabar. Jis žinojo, kad išvykstu, ir kažin, ar turėsiu progą sugrįžti gyventi į šalį, kurioje praleidau dešimt metų. Jis parašė man žodžius, kurie glosto ir tapšnoja per petį: tu gali. Kartais pamirštu, ką jis parašė man. Bet šiandien vėl netyčia atsiverčiau. Kartais reikia, kad kas nors primintų: keep writing. Rašyk.

    Rašyk.

     

  • Zadie Smith: empatija ir vojerizmas

    Esu kelis kartus girdėjusi pasiteisinimą dėl jaunystės, pati kartais tarsi kažko laukiu iš jaunų žmonių: gal dar supras, gal dar subręs, įgys patirties, sužinos, ko nori… Bet kai pamatai tuos, kurie dvidešimt ketverių padaro didelius dalykus, kai pamatai tų suaugusių, brandžių asmenybių veidus, jokie pateisinimai nustoja galios. Su Zadie Smith mes vienmetės. Ką veikiau tais metais, kai ji tapo įžymi dėl savo pirmojo romano? Kovojau už būvį. Baiginėjau studijas ir pykau ant pasaulio, kad neturiu sąlygų kurti. Įsivaizduoti, kad galėčiau dvejus metus gyventi studijoje ir tik rašyti… būtų, kaip sakydavo vienas mano kursiokas, „iš fantastikos lobynų“. Šiame retame interviu, 1999 m., Smith yra lygiai tokia pat nuoširdi ir išmintinga, kaip ir šiemet. Kokios savybės padeda būti rašytoju? Empatija ir vojerizmas. Stebėti žmones ir bandyti suprasti juos. Skirti tam laiko. Tarp stebėjimo ir supratimo – šuolis. Ir dar: reikia vogti. Tai, ką pavogei ir parašei savaip, tampa tavo.