skaitantiems ir rašantiems

  • Būkime ne gėlės, o žmonės!

    Moterys nudirba tris ketvirtadalius namų ruošos darbų. Moterys augina vaikus, karšina senelius, prižiūri namų augintinius. Moterys daro karjerą ne prasčiau už vyrus. Moterys išlieka gražios ir pasitempusios. Moterys daugiausia skaito, moterys daugiausia rašo. Moterys aktyviausiai lanko užsiėmimus, paskaitas, konferencijas. Moterys domisi edukacija ir pačios moko. Moterys vis aktyviau dalyvauja politikoje… Ar galite man paaiškinti, kodėl dauguma moterų nepalaiko moterų?

    Man tik vienas dalykas į galvą ateina: edukacija. Moterys daug dirba, jos nuolat užsiėmusios, nuolat sukasi tarp puodų, popierių, žmonių. Jos mokosi visko, kad tik neatsiliktų nuo vyrų, laikydamos neretai ir visus keturis namų kampus. Bet jos neturi laiko sau pačioms – moterims. Svarbiausius politinius klausimus jos palieka… vyrams. Vyrai nusprendžia už jas, kaip jos turi gyventi, kiek jos turi išvežti, kada jos turi sustoti. Moterys turi balsą, bet nepanaudoja.

    Vienas stipriausių įrankių ar netgi ginklų – balsas. Kalbėti galima įvairiai. Galima užšokti ant bačkos ir rėkti. Galima parašyti labai aiškų ir įkvepiantį straipsnį. Galima sukurti įstatymą su labai tiksliais nenuginčijamais argumentais ir faktais. Bet stipriausias balso panaudojimas – menas.

    Kūrinys mus veikia visais lygmenimis. Mes juokiamės, verkiame ir suprantame, ką jaučia kitas žmogus. Mes pajuntame perduodamą mums žinią. Mes tampame tikri dėl to, kad problema svarbi ir skausminga, nes jaučiame tą patį skausmą, patirdami kūrinį.

    Galima parašyti dešimt gerų publicistinių straipsnių, bet jie nublanks prieš vieną stiprią novelę. O dar geriau – kino novelę.

    Sėdėdama „Baltojo kaspino“ festivalio filmo peržiūroje aš puikiai suvokiau, kad matau filmą, kuris turi labai tikslią žinutę ir tikslinę auditoriją. Kai kas pavadintų tai propaganda. Kai kas galbūt – ideologijos iliustracija. Tai išties panašu į užsakytą kūrinį, todėl pradžioje žiūrėjau su skeptiška šypsena. Tačiau po dvidešimties minučių pamiršau šypsotis. Dar po valandos – verkiau. Visiškai aiškiai suvokiau, kad buvo paspausti mano sentimentų mygtukai, ir visgi mano ašaros buvo tikros. Nes tos problemos, kurias taip gan schematiškai pradžioje rodė kino kūrėjai, buvo tikros ir priminė man manąsias.

    Nežinau, kaip priversti žiūrovą ateiti iki kino salės, kaip priversti jį pamatyti pirmas dvidešimt minučių, jeigu tai būtų transliacija per televiziją, bet akivaizdu, kad menas paveikia daug stipriau, negu politikų diskusijos. Ypač jei jose minimas feminizmas.

    Argi galiu būti ne feministė? Iki kaulų čiulpų, nuo pat vaikų darželio laikų ir per visą savo gyvenimą? Seniau daug ko nesuprasdavau, ypač vyrų elgesio su manimi, požiūrio į tai, ką darau, pastabų apie tai, kad mano vykę darbai yra „vyriški“, o nevykę priskiriami silpnam „moteriškumui“. Nors vis dar sunku save mylėti, bet kaltinti dėl to savo tėvus, auklėjimą, aplinką jau per vėlu.

    Svarbiau kas kita: ką mes galime padaryti dabar? Ir mano atsakymas, kolegės, yra toks: šviestis per kultūrą. Kalbėtis per meną. Būti visuomeniškai ir politiškai aktyviomis kūrėjomis, neužsimerkti ir keisti savo aplinką, pradedant nuo savęs.

    Kūryboje yra svarbu ir autorės saviraiška, ir meninė vertė, ir pramoga, ir komercija. Bet visa tai beprasmiška, jeigu kūryba nekalba apie tai, kuo mes gyvename šiandien, šalyje, kurios tris iš keturių kampų laiko moterys. Mes turime kalbėti apie moteris. Turime keisti moterų požiūrį į savo vaidmenį sociume.

    Mes turime padėti vienos kitoms, turime remti viena kitą, net jeigu nesutinkame, turime išklausyti, kalbėtis, keistis argumentais. Mes turime būti tokios, kokios iš esmės ir esame, tik pamirštame tai – išmintingos ir veiklios, piktos ir ambicingos, norinčios ir galinčios keisti pasaulį. Nereikia laukti, kol mus įgalins vyrai. Mes jau esam galingos.

    Todėl sakau: būkime ne gėlės, o žmonės – nelaukime, kol mumis pasirūpins! Rūpinkimės viena kita ir savimi.

    (Viršuje nuotr. Domicelės Tarabildaitės-Tarabildienės.)

  • Ir aš taip galiu

    Pamenat, buvo užėjęs vajus skelbti savo knygų dešimtukus, knygų, kurios gyvenime padarė stiprią įtaką, išmokė, įkvėpė, sukrėtė, pastūmėjo. Kai atėjo mano eilė prisipažinti, irgi sudariau sąrašą, bet taip ir nepaskelbiau, tik susimąsčiau: kodėl mes manome, kad didžiausią įtaką padarė jaunystės skaitiniai?

    Tada dar: kažkodėl sąraše neatsiduria knygos, kurios buvo nepaprasta pramoga, nuotykinės, žanrinės. Galbūt jos irgi padarė stiprią įtaką, galbūt jos labiausiai išmokė pasakoti?

    Iškart į galvą ateina Aleksandro Beliajevo „Žmogus amfibija“. Buvau mačiusi filmą, bet knyga mane varė iš proto. Paauglystėje turėjau įprotį savaitgaliais skaityti lovoje, kol pasidarydavo per karšta po antklode, kol išalkdavau arba mama imdavo reikšti nepasitenkinimą mano užsiėmimu. Su Beliajevu esu praleidusi keletą tokių rytų, kai pamiršti išlipti iš lovos.

    Dar pamenu Ivano Jefremovo istorinį romaną su erotiniais elementais „Taidė atėnietė“ – pastarąjį susiradau prieš keletą metų ir baisiai nusivyliau, pabandžiusi vėl skaityti. Bet paauglystėje vien sužinojimas apie tam tikrą garbią (!) moterų profesiją – heteros – buvo nuostabus atradimas, tikrai padaręs įtaką mano gyvenime.

    Buvo dar knygų rūšis, kurios mane skatino rašyti. Visų pirma – mokslinė fantastika. Į šitą įjunkau dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, perskaičiau, ko gero, visą pasaulio pasakų seriją. Kai jau ėmiau nuspėti tadžikų pasakos tipą ir numanyti kurdų pasakos pabaigą, mane aplankė nušvitimas (C. G. Jungo dar nežinojau), kad pasakos – kolektyvinės žmonijos sąmonės išdava.

    Tuo metu vasaromis mokytoja užduodavo skaitymui ilgą privalomos literatūros sąrašą, tačiau bibliotekoje knygų skaičius būdavo ribotas, knygynuose jos būdavo deficitinės, o mano tėvai namuose tokio lobyno nekaupė, tad teko skaityti tai, kas po ranka papuolė. Po pasakų papuolė fantastikos serija. Galima sakyti, tai irgi pasakos, suaugusiems.

    Šiandien jau mažai skaitau fantastinių knygų. Apskritai pasikeitė fantastikos paskirtis, bent jau mano gyvenime. Prieš trisdešimt metų skaityti (ir rašyti) apie „videofonus“, gyvenimą kitose planetose ir skraidančius motociklus atrodė labai aktualu. Nūdien telefonuose, kurie ir yra tie fantastiškieji „videofonai“, žiūrime pažintines laidas apie planuojamas kolonijas Marse, skraidymo skafandrus, dronų išdaigas ir kvantinę fiziką, kuri savaime fantastiška.

    Visgi Gene Wolfe’o „The Fifth Head of Cerberus“, kuris jau toks gan senas kūrinys, fantastikos klasika, sugebėjo mane sukrėsti ir brandžiame amžiuje. Sutinku su Wolfe, kad fantastika – tai tiesiog nuoširdesnė fikcijos rūšis, nemeluojanti, kad daug kas joje yra pramanas. O meninė tiesa ir pramanytose aplinkybėse turi svarbiausią vaidmenį.

    Skaitydama mane išties giliai palietusias knygas, mintyse sušukdavau: pasirodo, taip galima! Galimas toks atvirumas, galimas toks požiūris, galima tokia laisvė, gelmė!

    Ar visos tos knygos būdavo kokybiškai parašytos, ar visada atpažindavau autoriaus meistrystę? Gal ir ne visada, o gal ne visose knygose ta meistrystė svarbi. Bet buvo knygų, kurios atvėrė kelią, padėjo suprasti, kas yra mano, kas man tinka. Padėjo kurti save tokią, kokią dabar pažįstu.

    Elfriede‘ės Jelinek „Pianistė“ – romanas, kuris mane tiesiog užpuolė, sukrėtė pasakojimo įsiūčiu, o skaičiau, kaip vėliau sužinojau, labai prastą vertimą. Savo ekstatišku tiesos srautu sukrėtė Thomas‘o Bernhardo „Frost“ (būtų „Speigas“). Savo tiesumu ir kalbos vingrybėmis nepridengtu nuogumu – Charlesas Bukowskis ir pirmoji perskaityta jo knyga „Post“ („Paštas“ – skaičiau, beje, rusiškai), nors labiausiai širdį palietė „Ham on Rye“ – vaikystės ir jaunystės autobiografinė istorija.

    Aišku, skaičiau rusų klasikus – Čechovą, Dostojevskį, Tolstojų, Bulgakovą – vieni vyrai, rusiška dūšia. Skaičiau, nes studijavau teatrą. Kai kurie vyrai, būnant teatre, tiesiog nekomentuojami, prieš juos privalai lenkti kelius – Shakespeare‘as, Becketas, Brechtas… Bet ir moterys prasisunkdavo. Štai Marinos Cvetajevos poezija, tie jos brūkšniai – kirčiai…

    Su lietuvių literatūra, deja, man būta nemažai atvejų, kai knyga atrodydavo šūdinai parašyta ir pamanydavau: tikrai galiu geriau negu tai! Liūdna, kai girdžiu žmones, kurie dar tik bando rašyti, sakant: „Jeigu jam taip galima ir yra vertinamas, tai ir aš taip galiu“. Čia jau kalbame apie meistriškumo ambiciją, apie kokybės kartelę, ar aukštai mūsuose ji iškelta.

    Kas palaiko aukštą kultūros kokybę? Literatūros kritikai ar reiklūs skaitytojai? Rašytojai yra ir tie, ir tie. Ar neturėtų patys autoriai laikyti kokybės kartelę aukščiau savo nosies iškeltą? Čia jau mane traukia nugrimzti į apmąstymus apie tai, kaip vidutinybės tenkinasi tuo, kad „ir aš taip galiu“, matydamos prieš save tarsi morką kybančią premijukę.

    Perfrazuojant Stanislavskį, reikia mylėti ne save literatūroje, o literatūrą savyje. Kai matai šūdą, nesakai „ir aš taip galiu“. Nesakai, nes turi orumo. Kai matai puikų darbą, kuris tave sukrečia turiniu, o forma tam netrukdo, matai dar vieną atvirą kelią tobulėjimui. Mokaisi ir tęsi pasakojimą apie žmonijos būtį. Tampi nemeluojančiu visuomenės atspindžiu. Tarnauji savo kūryba, nes, pasirodo, taip irgi galima.

    P. S. Viršuje paveiksliuke – naujos, vertos dėmesio knygos, kurios pasirodė šių metų Litexpo knygų mugėje. Beje, mugėje pati nesilankiau, norimas knygas randu ir be fiestos šurmulio. Dabar tokia intravertiška nuotaika.

  • Medžiojam stereo triušį

    Aptarinėdama (kritiškai) kai kurių lietuvių kūrinius kartais tiesiog linguoju galvą sakydama „čia nėra istorijos“ arba „autorius nepagauna, kas yra istorija“.

    Bet juk yra novelė arba romanas. Juk yra siužetas arba pasakojimo seka, yra fabula arba įvykių seka laiko linijoje, yra kažkokie įvykiai, daugiau ar mažiau susiję ar visai nesusiję. Jei bardakas, jei sakiniai padriki, o įvykiai beveik nesusiję, lietuvių autoriai (ir jų gerbėjai kritikai) mėgsta pabrėžti, kad naratyvas yra postmodernus (leiskit man nusijuokt).

    Pasakojimas, naratyvas, siužetas, fabula, istorija… Gali būti kas tik nori, šūsnis puslapių teksto su naratyvais, siužetais, fabulom, bet – be istorijos! Aiškumo dėlei pavadinsiu tai pasakojimo istorija, kad nepainiotume su istorikų istorija.

    Stephenas Kingas gražiai prilygino pasakojimo istorijos atradimą archeologo kasinėjimams: kai pradedi rašyti, atkasinėji griaučius smėlyje ir ilgai ilgai gali nesuprasti, kieno tai griaučiai. O kai viską atkasi, pamatai griaučius, supranti.

    Kaip suprasti, ar tavo parašytas dalykas turi istoriją, ar dar reikia kastis giliau? Viena mano pažįstama išleido savo pirmąją novelių knygą ir aptarinėjant ją paklausė manęs: „O būtinai autorius turi žinoti, apie ką jo novelė?“ Taip, atsakiau. Tu turi žinoti, apie ką čia kalbi. Net jeigu skaitytojas supras savaip, ištrauks iš tavo kūrinio visai kitą mintį, idėją, moralą, net jeigu jam svarbiausia bus visai kita kūrinio dalis, surezonuos visai kitas vaizdinys. Autoriau, tu privalai žinoti, apie ką tavo kūrinys.

    Antraip kalbi vėjus, kaip sakoma. Ar gyvenime būna minučių, kai kalbi ir nesupranti, apie ką kalbi? Taip. Tai labai nemalonus pojūtis. Tučtuojau pagauni save, stabteli, atsiprašai pašnekovo. Jei ne, tai pašnekovas atsiprašo ir sustabdo tave, ir paklausia: pala, apie ką tu čia?

    Žmogus nepakelia beprasmybės gyvenime. Žmogus nepakelia beprasmybės kalbėjime. Tas pats galioja ir literatūros kūriniams.

    Jei tai postmodernus kūrinys ir autorius nusprendė pažaisti su tuo nemaloniu beprasmybės jausmu – tvarkoj, gali būti visai įdomus žaidimas su mūsų sąmone. Bet tai – tas beprasmybės žaidimas – jau irgi prasmė, skaitytojas turi tai pajusti iki, nežinau, kokio penkto puslapio.

    Berods, Kurtas Vonnegutas yra davęs gerą patarimą: nežaisk su skaitytoju, nemaustyk jo, nes jam neįdomu nežinoti – kuo greičiau, jau nuo pirmųjų puslapių, supažindink su pasakojimo aplinkybėmis ir veiksmu. Jei skaitytojas supranta, kas čia vyksta, apie ką mes čia, tai gali važiuoti toliau – ir nuvažiuosi toli. (Čia jau aš smarkiai perfrazavau Vonnegutą, dovanokit.)

    Man dabar į galvą šovė toks palyginimas: pasakojimo istorija yra triušis stereo paveikslėlyje. Kūrinyje gali būti visai neužsiminta, tiesiogiai neišsakyta tai, apie ką pasakojimas. Vidinis ištisinis veiksmas gali būti pasislėpęs detalėse, tarp eilučių, nutylėjimuose, o podraug ir labai akivaizdus. Taip būna, kai išmoksti žiūrėti stereo paveikslėlius.

    Kadaise pirmąkart spoksojau į stereo paveikslėlį ir ilgai ilgai man nesisekė pamatyti nieko, išskyrus tapetą primargintą smulkių triušiukų ir dobiliukų. Pagaliau sufokusavau žvilgsnį taip, kad iš tapeto išniro 3D triušis. Vau!

    Dabar tą patį darau su tekstais – tiek savo, tiek gyvųjų ir mirusiųjų rašytojų – skaitau jų žodžius, bet matau ne tik smulkių detalių tapetą, fokusuoju žvilgsnį virš jo, stebiu kontekstą, būnu čia ir dabar – lyginu tai, kas pasakojama su tuo, kas vyksta tikrovėje. Jei skaitai kad ir vien istorinę reikšmę turintį kūrinį, verta jį kaskart kalibruoti su tikrove – ar tai, ką autorius pasakojo, vis dar turi universalumo? Ar priemonės, kurias jis naudojo, vis dar veikia mus, gyvenančius šiame laike? Kai kuriais atvejais – tekstas tampa neadekvatus, passé, kaip pasakytų prancūzai. Tuomet lieka tik istorinis kūrinio žavesys. Arba skurdas.

    Ar gali vienas skaitytojas tame pačiame tapete pamatyti triušį, o kitas – tigrą? Manau, kad gali. Todėl ir laukiame kritinių apžvalgų, recenzijų iš profesionalių skaitytojų, stereo medžiotojų.

    O jeigu literatūros kūrinio tapete nėra nei triušio, nei tigro, nei dar kokios figūros, mes, apžvalgininkai, turime nemeluoti ir nepasakoti publikai, kad „jūs nieko nematot, ir tai jūsų pačių problema“. Deja, kai kurie mūsų kritikai meluoja. Apie tai jau esu rašiusi (nuoroda).

  • Įkyrus rašytojų pastovumas

    „Išvažiuok kur nors, susirask rezidenciją, pakeisi aplinką ir galėsi rašyti“, – pataria man tai vienas, tai kitas gero linkintis žmogus. Kelionės ir gyvenimas užsienyje, ypač Skandinavijoje, kur buitis sutvarkyta ir aplinka daugmaž rami – tokia perspektyva visgi nuteikia mane atostogoms, ne darbui.

    Be to, išvykusi kelioms savaitėms ar mėnesiams, nespėčiau apsiprasti su aplinka. Dar daugiau: užsienis mane domintų labiau negu kūryba. Rašyčiau daug dienoraštyje, o ne romano eskize. Man prireikė daugiau nei metų, kad nustočiau stebėtis tuo, kas mane supo, gyvenant svetur… Todėl mandagiai sakau: „Ačiū, man ir namie gerai.“

    Pasikalbėjus su kitais rašančiais, radosi panašus pastebėjimas: negali rašyti, jei keiti darbą, keiti butą, keiti sutuoktinį… Jei kas nors namie sunkiai serga, jei patyrei emocinį sukrėtimą, jei šalyje sudėtinga politinė situacija ir reikia bėgti į gatves (ar lipti pro ministerijos langą) – ne literatūros ateitis galvoje. Tada rašyti gali nebent karštus eilėraščius – viens du, pusvalandis ir gatava.

    Čia ne mano išmislas, kad eilėms reikia mažiau laiko – sykį kalbant su poetais išėjo kalba apie tai, jie sakė, kad visai norėtų kurti prozą, bet neturi tiek laiko. (Eilių rinkinį sudarant jau kitaip.) Tikrai, romanas – ilgalaikis projektas ir jam reikia ypatingų sąlygų. Viena iš jų – nuožmus, įkyrus dienotvarkės pastovumas.

    Pasiskaičius romanistų biografijas, į akis krenta toks dalykas: labai griežta, nekintanti darbotvarkė, kur garbingoje vietoje, kai aktyviausios smegenys, rašoma – neilgai, po dvi tris valandas. Dažnai gyvenama be laisvadienių arba jų dienotvarkėje vis tiek yra rašymo seansas. Žinoma, tai tokie karjeros periodai, kai itin intentyviai rašoma. Tarp tų intensyviųjų būna ramieji – kai renkama medžiaga, daromas psichinis atokvėpis ir ruošiamasi kitam intensyviam periodui. Sąrėmiai kaip gimdymo metu!

    Filmuose rašytojai dažnai rašo kur nors pakrantėje – kad pro didelį langą matytųsi okeano bangų mūša… Nežinau nežinau. Tas stereotipas man nesuprantamas. Aišku, gamtos garsai gerai išvalo galvą, greit atpalaiduoja sąrėmių iškamuotus proto raumenis. Bet man reiktų ilgai gyventi prie jūros ar vandenyno, kad įprasčiau spoksoti pro langą to grožio nematančiu žvilgsniu.

    Kitaip tariant, problema, ar poreikis, išliktų – aplinka turi būti pastovi ir nedirginanti. Todėl man gaila gražių vaizdų. Norėčiau juose maudytis tais periodais, kai nedirbu, nešvaistyti gamtos išteklių. Nekalbant jau apie tai, kad vila ant kranto žvėriškai daug kainuotų…

    Juk daugelis rašytojų yra neturtingi kaip bažnyčios pelės. Tik pradedantieji gali apgaudinėti save, kad rašysis tikrai geriau, vos tik rasiu nuostabią „įkvepiančią“ vietą, o dėl jos teks pusę gyvenimo padirbėti. Negi rašysi „negražiai“?!

    Įsibėgėjusieji ir pažengusieji rašytojai žino: vos tik pradedi dirbti, aplinka išnyksta, vaizduotėje patenki į tokias vietas, tokias vietas… Man dažnai būna, kad po darbo jaučiuosi taip, tarsi būčiau gerokai pakeliavusi, nors pusdienį praleidau ant „skaitymo sofos“ ar prie kompiuterio.

    Stephenas Kingas savo pirmąjį sėkmingą romaną „Kerė“ sukūrė pasidėjęs spausdinimo mašinėlę ant skalbimo mašinos, tarp skalbinių. Nes ten buvo ramiausia (jo žmona irgi rašytoja, jie jau turėjo vaikų).

    Neapgaudinėkime savęs: tam, kad rašytum, nereikia ypatingų aplinkybių. Atvirkščiai – reikia kuo didesnės nuobodybės, kuo mažiau dirginančios aplinkos, kuo pastovesnio sugyventinio, kuo mažiau, bet tikrų draugų, supratingų giminių ir bent minimalaus uždarbio pragyvenimui, na, dar for coffee and cigarettes.

    Tam, kad rašytum, tereikia savo kampo. Ramybės.

    (Nuotr. autorė Odeta Tum. Ant grindų išsiplojusi guliu aš – vyksta kontaktinės improvizacijos užsiėmimas.)

  • Akys chimeros

    Šis romanas – kaip meilės afera – man prasidėjo seniai, gal kokiais 2009 m., kai Melburno Lietuvių klubo bibliotekoje radau Jono Aisčio esė rinkinį, o jame – tekstą apie tarpukario literatų ekskursiją Nemunu. Atsišviečiau puslapius ir pasidėjau – prireiks. Pradėjau fantazuoti, kas būtų, jeigu tai būtų filmas? Kas būtų, jei tai būtų romanas? Kas, jeigu aš jį parašyčiau kada nors, kai išmoksiu rašyti didelės apimties kūrinius? (Novelių rinkiniu debiutavau 2010 m.)

    Praėjo dešimt metų. Per tą laiką išleidau keturias knygas (dvi iš jų – romanai). Surinkau dar daugiau medžiagos apie tos literatų ekskursijos dalyvius ir to meto įvykius. 2016 m. liepą dešimčiai dienų apsigyvenau Kaune tam, kad galėčiau aplankyti muziejus, susipažinti su aplinka, ir – įsimylėjau šį miestą. Grįžau gyventi į Lietuvą ir pasirinkau Kauną. Suvalkijoje – dviejų pagrindinių veikėjų gimtinėje – ėmiau lankytis dažniau nei galėjau įsivaizduoti! Nes mano širdies draugas – suvalkietis. Šis romanas – kaip rašomas literatūros kūrinys – vis labiau tampa mano asmenine istorija, mano pačios gyvenimo dalimi.

    Prieš dvejus metus daviau paraišką Kultūros tarybai, prašydama stipendijos, bet tąsyk negavau. Pernai parašiau paraišką vėl – ir gavau. Šiais metais kas mėnesį gausiu pinigų už tai, kad rašau romaną. Būčiau rašiusi jį šiaip ar taip, jau turėjau planą, kaip nedirbti nieko kito ir išgyventi, tačiau tik dabar suprantu, kaip svarbu visgi gauti finansinę paskatą. Berods, Trumanas Capote’ė yra sakęs, kad niekas jo geriau nemotyvuoja, negu honoraras. (Dedlainas irgi gerai: nuoroda.)

    Vos tik praūžė naujako šventės, Sandra eina į rašytojos darbovietę – ant sofos, o paskui prie kompiuterio stalo, kurio pašonėje – knygų lentyna (pagaliau knygos vėl sutvarkytos – galvoje ramiau, širdyje – taip pat). Rytais iki dvyliktos neatsidarau elektroninio pašto dėžutės, neskaitau feisbuko žinučių, išsijungiu telefono garsą. Dėliojuosi darbų planą. Tvarkau jau surinktą fotografinę ir tekstinę medžiagą. Jau turiu romano fabulą – įvykių seką laiko linijoje.

    Aiškiai pajutau: jei nepasinaudosiu šia man suteikta proga parašyti romaną, kitos tokios progos nebus. Kai tau moka stipendiją, kad tik kurtum, neužduodamas klausimas „iš ko tu gyvensi?“ – nes tokio klausimo ir nebėra. Žinoma, vis tiek panikuoju, kad man nepavyks, kad nesugebėsiu. Bet panikuoti yra normalu.

    Laimingi sutapimai – jų iki šiol jau buvo daug – tęsiasi. Per šventes gavau sveikinimą iš Salomėjos Nėries muziejaus Palemone (viršuje matote jį). Kaip nustebau, nes ryšys lyg ir buvo nutrūkęs. Lankiausi tame muziejuje prieš trejus metus, kai rinkau medžiagą. O dabar mane prisiminė tarsi žinodami (ar nujausdami), kad mano meilės afera su ta istorija vis dar nesibaigė.

    Kultūros taryba norėtų, kad stipendininkas dalintųsi su publika savo darbo vaisiais – pristatytų eskizus, pasakotų apie procesą. Puiku! Kaip tik peržiūrėjau viską, ką turiu surinkusi iki šiol, – graži krūvelė nuotykių ir nuotraukų – kodėl turėčiau nuo jūsų slėpti? Dalinsiuosi istorijomis čia – visada rasite jas skyriuje „Akys chimeros“ – nes toks yra darbinis romano pavadinimas.