skaitantiems ir rašantiems

  • Durys į kambarį su nušvitimais

    Kovo mėnesį ruošiausi sėsti ir rašyti romano eskizą nuo pradžios iki galo, be pertraukos, tik su mažytėmis savaitgalio pauzėmis, o jei pasisektų – ir be jų. Tačiau kokią savaitę prieš tai niekaip negalėjau rasti durų į tą pasaulį, kurį ketinu rašyti. Nuo ko pradėti? Koks bus pirmasis sakinys? Kokio intensyvumo bus pirmoji diena? Nuo tos dienos nuotaikos ir parašyto teksto apimties paprastai priklauso mano tolesnis darbas ir apimtys.

    Dienos ėjo, o vis nepradėjau. Nežinojau dėl ko. Pamažu ėmė kilti panika. Juk seniai rašiau didelės apimties kūrinį: eilėraščiai ir dienoraštis nesiskaito, publicistika – ne tas pats. Gal niekada neberašysiu?

    Reikėjo rasti tas duris nedelsiant. Rytais jau išmokau nebūti socialiniuose tinkluose, neskaityti emailų iki pietų, manęs jau niekas nekrutindavo, pripratau. Tuščias laikas, kai rašytojas nuobodžiauja, yra prasmingas laikas. Protas ima klaidžioti, ieškoti veiklos. Aišku, rytais skaitydavau. Kaip visada, penkias knygas vienu metu, t. y. jos padėtos ant mano stalo ir aš keliauju per jas – vartau pagal nuotaiką ir minčių eigą.

    Kažkaip atsitiko, kad mintys nuvedė mane iki Walterio Benjamino trumpučio traktato apie istorijos sampratą. Tučtuojau susiradau jį internete angliškai. Tučtuojau perskaičiau. Tai toks tekstas, kurio gali iki galo nesuvokti, jis veikia kaip dirgiklis – panašiai kartais veikia poezija – keisti, ekstatiški, įelektrinti žodžių deriniai paleidžia tavo minčių grandinę. Jutau, kad kažkas darosi, kad jau ir mano venomis ima tekėti elektra, o tada – nušvitimas.

    Pasirodo, turėjau gauti palaiminimą iš istorijos angelo:

    „Yra vienas Klee paveikslas, kuris vadinasi Angelus Novus [lot. naujasis angelas]. Jame pavaizduotas angelas, tarytum tolstantis nuo kažko, į ką yra įsisteibeilijęs. Jo akys išplėstos, burna pražiota, sparnai išskleisti. Taip turėtų atrodyti istorijos angelas. Veidu jis atsigręžęs į praeitį. Kur mums regisi įvykių grandinė, ten angelas mato siautėjant vieną vienintelę katastrofą, kuri sviedžia griuvėsius jam po kojomis. Jis norėtų sustabdyti akimirką, atgaivinti mirusius ir sulipdyti duženas. Tačiau sparnus skečia nuo rojaus pučiantis uraganinis vėjas – toks stiprus, kad jis nebegali sparnų suglausti. Uraganas nesulaikomai neša į ateitį, kuriai angelas yra atsukęs nugarą, o priešais jį ligi dangaus auga griuvėsių krūva. Šis uraganas ir yra tai, ką mes vadiname progresu.“*

    Dar paskaitinėjau apie šį traktatą ir radau tokias mintis, kaip „praeities tiesa matoma tik kaip miglotas, išsprūstantis vaizdinys“ arba kad Benjaminas teigia, jog „galingas istorijos įvaizdis yra griuvėsių sankaupa“ ir kad „galia šiam susikaupusiam pablogėjimui priešintis yra tuo pat metu ir draskanti, ir gydanti“.

    Sėdau rašyti. Pirmą dieną parašiau penkis puslapius (A4, 12 šriftu). Antrą dieną jau sėdau tęsti, o ne spoksoti į tuščią lapą. Paprastai kas rytą perskaitau tai, ką parašiau išvakarėse, šiek tiek pakoreguoju, ir rašau toliau. Sykį patekus į tą pasaulį, durys atsidarydavo kasdien, per tekstą.

    Kai baigiau (apie balandžio vidurį) – atspausdintą šimtą puslapių padėjau į stalčių ir neatsiverčiau iki užvakar.

    Eskizo atidėjimas man yra labai svarbus etapas. Kurį laiką labai traukia atsidaryti tą stalčių. Bet pagunda praeina, nes užsiimu kitais darbais (šįkart pastačiau teatro spektaklį), mintys nukeliauja kitur. Paskui ima grįžti kažkokios nuotrupos, švystelėjimai, elementai… Romanas ima kviesti mane.

    Vakar baigiau skaityti. Viskas gerai, parašiau pasaulį, į kurį mane įleido istorijos angelas.

     

    —————————————————-

    * Walter Benjamin „Apie istorijos sampratą“, iš rinkinio „Nušvitimai“ Vaga, ALK, 2005. (Vertė Laurynas Katkus, bet aš pakoregavau tekstą pagal save, remdamasi anglišku vertimu.)

  • Nepažabotas grafomanas

    Neseniai turėjau garbės mėgautis knyga, kurią jau buvau nusižiūrėjusi, kai tik pasirodė originalo (anglų) kalba. Bet Tyto alba ją išleido šių metų Knygų mugei ir voilà! Vertimas nėra puikus, bet geras. Turinys labai smagus, nes tai egzistencialistų aplinkos ir biografijų melanžas, perteiktas labai suprantama kalba, be filosofinio žargono. Pristatoma ir egzistencialistinės minties kilmė beigi kryptis. Parašė tą knygą britų filosofė Sarah Bakewell ir vadinasi ji „Egzistencialistų kavinė“.

    Gal ir nebūčiau pristatinėjusi jos savo bloge, bet kelios vietos mane nukalė – garsiai juokiausi. Kaip žinia, ne vienas ir ne du filosofai rašė „į šalį“ – kūrė literatūrą. O Sartre’as, pasirodo, išbandė jėgas ir filmo scenarijaus kūrime. Apie tai, kaip jam sekėsi, ištrauka be komentarų:

    „Sartre‘as dar gerokai iki to meto, kai rašė Flaubert‘o biografiją, ėmė domėtis savo veikėjų pasąmone ar pusiau sąmone. Įpusėjęs knygą „Būtis ir nebūtis“ jis ima svarstyti, kad gyvenimas gal ir vyksta pagal mūsų pačių susikurtus projektus, bet mes to iki galo nesuvokiame. Jis ragino sukurti naują egzistencialistinę psichoanalizę, paremtą laisve ir būtimi-pasaulyje. Jam buvo nepriimtinas Freudo psichikos paveikslas, kuriame pasąmonė glūdi pačioje apačioje, o virš jos klojasi kiti sluoksniai, lyg žiūrėtum į baklavos griežinėlį ar geologinį pjūvį. Nesutiko ir su tuo, kad seksas iškeliamas į aukščiausią vietą. Tačiau jis vis labiau domėjosi sunkiai perprantamomis gyvenimo sritimis ir mįslingomis motyvacijomis. Ypač jam patiko, kad Freudas – kaip ir jis pats – dirbdamas keitė ir tobulino idėjas. Freudas buvo toks pat didis mąstytojas ir, žinoma, rašytojas, – kaip Sartre‘as. Sartre‘as jį už tai gerbė.

    1958 metais Sartre‘ui pasitaikė proga išsamiau patyrinėti Freudo gyvenimą, nes režisierius Johnas Hustonas paprašė parašyti scenarijų biografiniam filmui. Sartre‘as darbo ėmėsi dar ir dėl to, kad jam trūko pinigų – sumokėjęs milžiniškus mokesčius liko tuščiomis kišenėmis. Jis kibo į darbą su jam įprastu uolumu ir sukūrė scenarijų, pagal kurį būtų išėjęs septynių valandų trukmės filmas.

    Hustonui septynių valandų filmo nereikėjo, tad jis pasikvietė Sartre‘ą į namus Airijoje, kad jie galėtų kartu padirbėti ir sutrumpinti scenarijų. Sartre‘as buvo varginantis svečias, be atvangos tarškėjo prancūziškai, Hustonas jį vos suprato. Kartais išėjęs iš kambario Hustonas girdėdavo, kaip Sartre‘as toliau šūkauja, turbūt nepastebėjęs, kad pašnekovo nebėra. Tiesą sakant, Sartre‘ą kaip pat stebino šeimininko elgesys. „Staiga vidury pokalbio jis pradingdavo, – rašė jis de Beauvoir. – Labai gerai, jei dar pasirodydavo iki pietų ar vakarienės.“

    Sartre‘as klusniai išbraukė kai kurias scenas, bet, rašydamas naują variantą, nesusilaikęs įterpė kitų ir išplėtojo jau esamas. Hustonui jis įteikė scenarijų, iš kurio būtų išėjęs nebe septynių, o aštuonių valandų filmas. Hustonas atleido Sartre‘ą ir pasamdė du scenaristus sukurti įprastesnį filmą. Filmas pasirodė 1962 metais, Freudą vaidino Montgomery Cliftas. Sartre‘o pavardė nebuvo paminėta, veikiausiai jo paties prašymu. Daug vėliau buvo išleisti visi jo scenarijaus variantai, taigi dabar kiekvienas panorėjęs gali išnagrinėti kiekvieną atkarpą ir apmąstyti dar vieną nestandartinį Sartre‘o indėlį į literatūrinės biografijos žanrą.“

    Sarah Bakewell „Egzistencialistų kavinėje“, pp. 249-250, Tyto alba, 2019.

  • Rašytojų siesta

    Skaitau dabar straipsnį apie amerikiečių vizitą Kinijoje, kur delegacija atvyko kiek per anksti ir rado visus kompanijos darbuotojus įmigusius (nuoroda). Vaizdas turėjo būti įspūdingas: žmonės iškalti, be sąmonės, kai kurie užmigę ant grindų, sukniubę ant darbo stalų, galima pamanyti, jog tai žudynių scena.

    Ne žudynių, o puikaus suvokimo, kad žmonėms po pietų reikia atsijungti bent penkiolikai minučių. Perkrovus smegenis, galima toliau dirbti be baisių perkrovų, kavos siurbimo ir alpimo.

    Rašau apie miegojimą po pietų todėl, kad pastebėjau keistą žmonių reakciją, kai prisipažįstu, kad numingu ir aš. Dažniausiai šypsomasi. Kartais prunkščiama. Pakeliamas vienas antakis kartais. Arba sakoma: oho, kaip tau gerai, nieko sau!

    O kas čia tokio? Skirtumas, žinoma, toks, kad dažniausiai taip stebisi žmonės, kurie dirba ne iš namų, o darbdaviai jiems nesudaro sąlygų siestai. Gaila.

    Miegodavau ir dirbdama reklamos agentūroje, dar prieš pilnu režimu nerdama į rašytojos gyvenimą. Anais laikais po darbo valandų užsidarydavau penkiolikai minučių posėdžių kambaryje, išsitiesdavau ant nugaros net ne ant sofos, o ant kiliminės grindų dangos…

    Rašymui dienos miegas gali netgi labai padėti. Duodama savo smegenims pailsėti vidury dienos, galiu paankstinti darbo pradžią. Numigusi einu daryti kitokio pobūdžio darbų, ir tai tarsi nauja diena.

    Svarbu yra nepersistengti ir neįmigti giliai. Užsistatau žadintuvą pusvalandžiui ar keturiasdešimčiai minučių, jeigu jaučiu, kad esu susijaudinusi, sudirgusi ir greitai neužmigsiu. Užsimerkiu ir pasakau sau, kad leidžiu sau nemiegoti, o tik pagulėsiu horizontaliai. Vien jau tai būtų nauda. Užsnūdimas – bonusas.

    Dar vienas bonusas – jei taip gulėdama, net nemiegodama, imu skraidžioti mintyse po rašomo dalyko temas ir potemes. Tai puikus metodas, kai reikia ką nors sugalvoti, o būdraujant niekas neateina į galvą. Užsimerkus ir atsipalaidavus, ima išdykauti vaizduotė.

    Kai žmonės kraipo galvas, girdėdami apie nuvogtas iš gyvenimo penkiolika minučių, man kyla klausimas: o ką jau tokio turėčiau nuveikti reikšmingo per tą laiką? Tiesa, puikiai įsivaizduojame save naršančius po feisbuką ar žiūrinčius jutūbėje į kačiukus net ne penkiolika minučių, o valandą ar dvi. Atrodo, mieliau žudome laiką, negu regeneruojame savo organizmo ląsteles pasinerdami į palaimingą miego būseną. O kodėl?

    Nenoriu teisintis sau pačiai, tačiau vis mintyse pasiaiškinu, kad miegu per ilgai, nes man to reikia labiau nei bet ko kito, juo labiau negu streso ir išsekimo nuo nemigos ar nedamiegojimų (ir čia netinka žodis „neišmiegojimai“, būtent – „nedamiegojimai“).

    Jau daug metų miegu naktimis mažiausiai po aštuonias valandas. Su retomis išimtimis. Kai vidutinis lietuvis, kuris privalo vaidinti, kad smarkiai dirba ir neturi asmeninio gyvenimo, darbo dienomis miega vidutiniškai po šešias su puse valandos.

    Nejaučiu gėdos miegoti viešose vietose. Jei kelionė tęsiasi ilgiau nei valandą, greičiausiai smigsiu bent penkiolikai minučių, ir man nesvarbu, kad aplink triukšmas. Ilguose skrydžiuose, laukiant kito lėktuvo, susirandu poilsio zonas. Singapūre būdavau įsigudrinusi miegoti prie vartų, išsitiesdavau tiesiog ant grindų priešais įėjimą į laukimo salę. Kiti keleiviai sėdi ant kėdžių, o aš užsistatau žadintuvą ir dar pamiegu. Prabundu: jau guliu ne viena, aplink mane visa kompanija nepažįstamų sugulovų!

    Įdomu prisiminti, kad vaikystėje buvau tas vaikas, kuris nieku gyvu nemiega popietuko. Turėjau priežasčių nepasitikėti aplinka ir maištauti. Dieną miegodavau tik sirgdama, taip mama ir suprasdavo, kad turiu temperatūros – tai būdavo vienas iš simptomų.

    Jei nemiegate dieną todėl, kad įsivaizduojate taip miegančius tik vaikų darželiuose ar senelių namuose, pagalvokite: ar tikrai mums pakanka šešių su puse valandų? Jei dirbate protinį darbą – o toks ir yra rašymas – būtinai duokite smegenims laiko atsistatyti ir pasąmonei pašėlioti.

    Per pauzę ateina įkvėpimas. Miegant aplanko sapnai ir vizijos. Net ištisas romano scenas, siužetus įmanoma susapnuoti, ir man taip yra buvę.

    Linkiu, kad taip ir jums. Saldžių sapnų!

    (Nuotr. autorė: Aušra Barysienė)

  • Sėkmės užkalbėjimai

    Meno kūrinių žinovas ir pardavėjas Paulas Kleinas (amerikietis) dėsto apie tai, kaip būti sėkmingu kūrėju. Jo paskaita „How to Succeed as an Artist“ aktuali įvairių sričių artistams, o gal net ir ne meniškų profesijų atstovams. Klausydamasi jo žodžių, svarsčiau, ar daug žinojau, ar viską pritaikau?

    Kai ko, žinoma, vengiu ir nenoriu sau pripažinti, bet manęs nereikia įtikinėti, kad visada pravartu išklausyti patyrusius žmones ir pasinaudoti jų išmintimi. Štai keletas Kleino tezių, kurias išverčiau tiems, kurie nesupranta angliškai. Žemiau pateikiu ir nuorodą į visą paskaitą.

    Sėkmingu kūrėju gali būti kiekvienas kūrėjas.

    Net aukščiausio lygio kūrėjai jaučiasi nesaugūs, savimi nepasitikintys, vadinasi, nieko nuostabaus, kad visi kiti irgi taip jaučiasi.

    Kai kas nors pasako jums komplimentą, priimkite jį, neatmeskite, nes greičiausiai žmogus sako apie jūsų gebėjimus daugiau tiesos, negu pats sau leidžiate tikėti.

    Kai kas nors sako neigiamus dalykus apie jus, verčiau atmeskite. Teigiamus – priimkite. Tai ne tiek apie kritiką, kiek apie nuvertinimą, pvz. „nevark, tau neduota“.

    Trys sėkmės dalykai: būti savim (būk nuoširdus), megzti ryšius (ypač su geresniais už save kūrėjais), kurti aukšto lygio meną. Čia noriu pastebėti, kad networkingas (tinklaveika) pagal svarbumą eina pirmiau gero kūrinių atlikimo.

    30-70% kūrėjo laiko ir pastangų turi būti nukreipta į karjerą, o ne kūrybą. Todėl reikia teisingai pasirinkti, ar pusę to laiko, kuris privalo būti skirtas skirtas tinklaveikai, verta skirti uždarbiavimui šalutiniuose („rimtuose“) darbuose.

    Skirkite daugiau laiko karjeros strategijų kūrimui – pažiūrėkite į tai kūrybiškai!

    Įsivaizduokite, kaip galėtų atrodyti jūsų dešimties metų trukmės kūrybinė kelionė. Planuokite. Nesvarbu, kad planas bus koreguojamas kas mėnesį ar kas dieną. Svarbu turėti viziją ir siekti ją įgyvendinti.

    Biznio partnerystė su kitu kūrėju – tai irgi įmanoma! Gal jūsų partneris gali geriau daryti tai, kas jums yra per daug sudėtinga, pavyzdžiui, pristatyti kūrybą ar derėtis dėl kainos. Gal ir jūs gebate kai ką geriau negu jūsų partneris? Keiskitės paslaugomis, bendradarbiaukite.

    Susiraskite vyresnio kolegos (iš tos pačios akademijos ar kolegijos) kontaktą, paklauskite, kaip jam sekasi, kaip jis vysto savo karjerą. Nesirūpinkite dėl to, kad būsite įkyrus. Žmonės mėgsta daryti gera, tad greičiausiai jums bus maloniai patarta.

    Būkite tas, kuris yra optimistas, geros nuotaikos ir kurio kreivė kyla aukštyn, net jeigu šiandien nesiseka. Žmones traukia tie, apie kuriuos vėliau bus galima sakyti: „Aš jį (ją) pažinojau dar anais laikais…“

    Jūs nežinot, iš kur ateis geros žinios, nauji geri pasiūlymai. Eikite į pasaulį, bendraukite su žmonėmis, bet kuris iš jų gali būti geros žinios nešėjas. (Pažintys yra teigiamas dalykas!)

    Dėstytojauti verta tik tada, kai tai yra mielas darbas, maitinantis kūrybą. Vien dėl to, kad turite uždirbti ir niekur kitur uždirbti nesugebate – neverta.

    Apie dvidešimt valandų per savaitę būtina skirti kūrybai. Jei tai jūsų prioritetas.

    Being too commercial about your work at the beginning of your career can ruin your body of work. – Šitą galima išversti maždaug taip: per anksti ėmęs brangiai pardavinėti savo darbus, rizikuoji nesukurti svarių kūrinių. Nepadarykite pinigų savo prioritetu karjeros pradžioje.

    Reiktų nepamesti tikslo. Juk pinigai yra kūrybos šalutinis efektas. Be to, ne visiems to efekto netgi norisi. Man, pavyzdžiui, labai svarbus balansas tarp uždarbio ir laisvės. Jei man siūlys gerus pinigus už tai, kad nebūčiau nuoširdi, aš to nedarysiu.

    Būti karjeristu – negeras dalykas. Tačiau rūpintis savo karjera, nelaukiant, kol kepti karveliai ims skristi į burną, yra sveiko proto patarimas. Kūrėjai tuo irgi rūpinasi, tai normalu. Jeigu jums, kaip ir man, reikia leidimo tai daryti, tai va – prašom.

  • Eskizas baigtas

    Pasivaikščiojimas tarpukariu truko pusantro mėnesio. Planavau rašyti mėnesį, bet nestabdžiau pajutusi, kad reikia daugiau laiko. Svarbu, kad nesustočiau, kol nebaigsiu. Planavau, kad pakaks ir trisdešimties tūkstančių žodžių, bet turiu apie penkiasdešimt. Kiekybė nereiškia kokybės, bet apimtis atitinka trukmę.

    Tikėjausi, kad pakeliui sužinosiu įdomių dalykų. Rezultatas pranoko lūkesčius! Pasinaudojau vieno istoriko metodu: rašyti tuo pat metu darant tyrimą, o ne tirti prieš rašymą (kažkiek tyrinėjau, bet tik labai apgraibomis). Taip kuriant tekste juntama nuostaba, atradimo džiaugsmas, tyrėjo entuziazmas. Būtent pastarojo dalyko – entuziazmo – rašant labai prireikia, ypač po pirmų dviejų savaičių.

    Ar mane buvo ištikusi romano vidurio krizė? Nesmarkiai, nes turėjau aiškų planą, laiko liniją, o taipogi ir geografinę trajektoriją: tie, kas garlaiviu išvyko iš Kauno, turi sugrįžti į Kauną. Deja, likus savaitei iki rašymo pabaigos, sutiktiesiems ir klausiantiems, kaip man sekasi rašyti, turėjau atsakyti, kad garlaivis dar nepasuko atgal, strigo Gelgaudiškyje. To pradinio įkarščio tikrai nebuvo likę. Bet esu patyrusi jau du baigtus romanus, moku išlaukti antrojo kvėpavimo ir nepasiduoti pusiaukelėje ar juolab likus keliems kilometrams iki finišo.

    Prokrastinacija veikė pilnu tempu kiekvieną mielą dieną iki paskutiniosios. Galima tik juoktis, kai reikia parašyti paskutinius tris puslapius, o galvoje skamba: gal atidėk kitai savaitei? Neatidėjau, ir šiandien dėl to galėjau atspausdinti paskutinę dalį, dvidešimt paskutinių puslapių, ir sudėti į visą šimtuko krūvelę. Skaitysiu tai liepos 25 dieną.

    Labai džiaugiuosi, kad rašau būtent šituo laiku, kai egzistuoja internetas, o bibliotekos skaitmenina savo archyvus, ir tarpukario spaudą galiu skaityti, neišeidama iš namų. Lenkų tarpukario spaudą – taip pat. Pasisekė, kad gimiau sovietuose ir laisvai skaitau rusiškai, o lenkų irgi skaitydama daugmaž suprantu, nors nesimokiau. Gal čia suveikia lašas lenkiško kraujo genuose iš mamos pusės.

    Beje, labai geras metas rašyti yra kovas ir balandis. Gyvendama Melburne, rašydavau birželį-rugpjūtį, nes ten žiema. Orai už lango tikrai veikia. Pavyzdžiui, vasarą būtų sunku rašyti. Reikia ramybės ir darbingos atmosferos. Kai visiems atostogos, gali būti sunkoka susikaupti.

    Kitą eskizą rašyti planuoju nuo rugpjūčio ir tas jau užtruks turbūt dvigubai ilgiau, nes teksto dabar daug ir kiekvieną dalį reikės ištyrinėti, išplėtoti, o paskui, greičiausiai, sutrumpinti. Bet čia tik preliminarus įsivaizdavimas. Perskaičius po kurio laiko eskizą, nuomonė apie darbo pobūdį gali smarkiai keistis.

    Sėkmė, kai bent 30% to, ką sukūrei, yra gerai. Nujaučiu, kad tiek ir turiu. Kiti 70% yra šlamštinis užpildas, be kurio nebūtų atsiradę tie geri dalykai.

    Viena pažįstama drąsino, sakydama, kad gal šitą romaną nebus taip sunku rašyti, kaip kitus, nes jau esu patyrusi? Tam tikra prasme, lengviau. Bet tikrai kaskart nustembu, kad pasivaikščiojimas po „aną pasaulį“ išeikvoja tiek daug psichinės energijos. Būdavo penktadienių, kai skaudėjo galvą. Būdavo, kad po pietų pertraukos jau norėdavau eiti miegoti ne pogulio, o iki kito ryto. Ir nėra kam pasiskųsti – tik tris puslapius parašei, ar čia bulves kasti?

    Parašiusi paskutinę eskizo dalį, labai džiaugiausi galimybe pasidarbuoti sode. Knisau žemę ir galvoje šviesėjo. Radusi vieną kitą slieką, mąsčiau apie mūsų panašumus. Juk esu kaip ir sliekas – tas, kuris virškina dirvą.

    Tai, kas surinkta iš įvairiausių vietų, keisčiausių sričių, apsigyvena mano galvoje, o iš jos pamažu perkeliama popieriun. Tam, kad skaitytojas, atsilošęs krėsle, galėtų mėgautis.