skaitantiems ir rašantiems

  • Klišės ir puikieji pavojai

    Dvi frazės užkliudė mano akis, skaitant straipsnius apie poetus, kurie ir prozininkai: „the word as human delight“ ir „writing as complicated pleasure“. Žodis, kaip žmogiškasis malonumas, ir rašymas, kaip komplikuotas pasitenkinimas.

    Kodėl kai kuriems rašantiems taip sunku kalboje atrasti naujus vaizdinius? Viena versija – tarp jų tikrųjų išgyvenimų ir kalbos, kuria rašo, stovi literatūra. Dažnu atveju – pigi literatūra, nes tokia tik ir prieinama jų dabartinei sielos ir proto konstitucijai. Dar dažnesniu atveju – skaitydami jie pagauna įspūdžius, emocijas, tačiau nemato, kaip tai daroma. Rašydami jie nepatiria žmogiškojo malonumo, jiems tai nėra komplikuota.

    Taip gimsta klišės. Esu skaičiusi begalę raštingų žmonių sukurtų tekstų, kuriuose akys neužkimba už nematytų metaforų, vaizdinių, situacijų ir kombinacijų. Sakytume, negi kaskart išradinėsi kalbą? Gal jau viskas parašyta ir mums belieka sėsti skaityti?

    Taip kalba tobuli skaitytojai, bet ne kūrėjai. Kūrėjai negali rašyti to, ką jau skaitė. Tiesiog jie mato savaip ir tarp jų bei kalbos nestovi kitų kūryba. Literatūra įkvepia, atkreipia dėmesį, žavi ir jaudina – kaip pats pasaulis su savo nepakartojamais reiškiniais. Literatūra negali atbaidyti nuo savojo rašymo.

    Kaskart sėsdama rašyti aš atsisuku veidu į chaosą ir įkvepiu. Viskas yra nauja. Pasaulis gimsta dabar. Tai yra mano kuriama tikrovė.

    Kaip rašė Fernando Pessoa (iš jo knygos „Nerimas“, Odilė, 2020, p. 50): „Literatūra, su mintimi kuo glaudžiausiai susijęs menas, savirealizacija be realybės purvo, man regis, yra tikslas, į kurį turėtų krypti visos žmogaus pastangos, jeigu jos iš tikrųjų yra žmogiškos, o ne gyvūniškos, betikslės. Manau, prabilti apie kokį nors dalyką – tai išsaugoti jo vertingumą ir panaikinti jo siaubą. Ištarta laukų žaluma žalesnė už tikrąją. Gėlių, apibūdintų frazėmis, kurios jas nusako vaizduotės meno priemonėmis, spalvos išliks tvarios, ko ląstelių gyvenime būti negali“.

    Matote? Jis apvertė mintį – visa, kas užrašyta, tučtuojau tampa fikcija – kas, jeigu visa, ką mes užrašome, tučtuojau tampa?

    * * *

    Alainas De Bottonas savo knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ rašo (Rašytojų sąjungos leidykla, 2016, nuo p. 100), cituoju didelį gabalą:

    „Parašėt gerą ir įtaigų romaną, puikų, tragišką, sudėtingą, meistro rankos vertą kūrinį“, rašė Proustas bičiuliui, kuris, perskaitęs ilgą tokiu įvertinimu pasibaigusį laišką, galėjo susidaryti nuomonę apie savo kūrinį. Nes šis geras ir tragiškas romanas, pasirodo, nestokojo trūkumų, ypač dėl itin dažno klišių vartojimo: „Romane yra keli puikūs peizažo aprašymai, – rašė Proustas, stengdamasis išlikti mandagus, – bet norėtųsi originalesnio jų pavaizdavimo. Sutinku, kad saulėlydis kartais primena liepsną, tačiau šis palyginimas naudotas ne sykį, lygiai taip pat šiek tiek pabodęs ir droviai šviečiantis mėnulis.“

    Įdomu, kodėl Proustas taip nemėgo dažnai naudojamų įvaizdžių. Juk argi mėnulis šviečia ne droviai? Ir argi saulėlydžiai neprimena liepsnos? Ir ar klišės paprasčiausiai nereiškia, kad geros idėjos tiesiog plačiai paplitusios?

    Klišių vartojimas problematiškas ne todėl, kad perteikia netikusias mintis, bet dėl to, kad labai geros mintys panaudojamos paviršutiniškai. Besileidžianti saulė dažnai išties primena liepsną, o mėnulis tikrai šviečia droviai, bet kartodami tai, kiekvienąsyk žvelgdami į juos, po truputį imame suprasti, jog tai tikrai ne svarbiausias, gal net ir ne reikšįmingiausias jų apibūdinimas. Klišės pavojingos, nes verčia patikėti, kad adekvačiausiai nusako reiškinį, nors iš tiesų tik nuslysta jo paviršiumi. Čia ir glūdi problema, nes mūsų kalbėsena betarpiškai susijusi su jausena ir tai, kaip vaizduojame pasaulį, tam tikra prasme atspindi ir tai, ka patiriame.

    Gali būti, jog Gabrielio pavaizduotas mėnulis iš tikrųjų švietė droviai, bet neatmestina galimybė, kad būta ir šio to daugiau. Įdomu žinoti, ar, pasirodžius pirmajam Prousto romano tomui praėjus aštuoneriems metams po „Mylimojo ir daktaro“, Gabrielis pastebėjo (jei tik tuo metu Chez Maxime neužsisakinėjo dar vieno Dom Perignon butelio), kaip Proustas aprašinėja mėnulį – atsisakydamas du tūkstantmečius vartoto apibūdinimo, pasitelkęs metaforą, geriau perteikiančią šio dangaus šviesulio keliamą potyrį:

    Kartais popietės dangumi baltas lyg debesėlis plaukdavo mėnulis, vogčia, be spindesio, lyg aktorė, šiuo metu nevaidinanti scenoje: valandėlę atėjusi paprasta suknele iš salės pasižiūrėti į savo draugus, ji glūdo šešėlyje, nenorėdama patraukti niekieno dėmesio.

    Grožimės Prousto palyginimu, nors tokios metaforos patys tikrai nebūtume sugalvoję. Ko gero, ji tikrai tiksliau perteikia mėnulio keliamą įspūdį, bet paprašyti apibūdinti jo keliamas emocijas, tikriausiai vėl griebtumėmės tų pačių nudėvėtų, o ne naujai įkvėptų įvaizdžių. Jaučiame, kad mūsiškis mėnulio vaizdavimas anaiptol ne tobulas, bet neišmanome, kaip jį pagerinti. O bandydami įsivaizduoti Prousto reakciją, spėjame, kad šiuo atveju sulauktume turbūt didesnio atlaidumo nei kad būtume nedovanotinai vartoję klišes, kuriomis kalbntys yra įsitikinę, kad, vartodami tik nusibodusius posakius (tokius kaip „aukso rutulys, „dangaus kūnas“ etc.), niekada nesuklys, daugiau svarbos teikdami ne originalumui, o kitų kalbėjimo manierai.

    Pagunda kalbėti kaip kiti yra didelė.

    * * *

    Klišės pavojingos, nes slysta paviršiumi, apsimetinėdamos tikromis išgyvenimų reprezentacijomis. Jos yra tikrovės reprodukcija, iki vimdymo štampuojamos prastos kopijos (iš čia ir pavadinimas – klišė). Vaizduoti pasaulį vietoj patyrimo tai kaip vaizduoti jausmą (apsimetinėti, prastai vaidinti) vietoj tikro išgyvenimo.

    Gundau jus matyti savaip, kalbėti savaip, rašyti irgi savaip. Būkime sau ir kitiems nenuspėjami ir šiek tiek pavojingi. Darantys nederamus posūkius, įžvelgiantys vaizdinių sąsajas, kurios stulbina ir trikdo. Jeigu nesijaučiate sutrikę rašydami ir skaitydami tai, ką parašėte jūs ar kiti, tai nuobodu, o nuobodulys menuose – didžiausia, mirtina nuodėmė.

  • Kritikos emociniai skiepai

    Kiekvienas gyvenime yra patyręs kritikos smygtelėjimą. Turbūt daugelis priėmė tai, visų pirma, kaip kažką neigiamo, gal puolimą ar grėsmę, gal net pralaimėjimą. Kas mėgsta kritikus? Kas nemėgsta kritikuoti? Retoriniai klausimai, beveik beprasmiai.

    Nors man šiuo metu keturiasdešimt penkeri, jausmų sferoje jaučiuosi kaip paauglė. Visai įmanoma, kad mano emocinis intelektas toks ir yra – juk viduje mes galime išlikti ne tik jauni, bet ir infantilūs. Pažinti save – tai visą gyvenimą trunkanti kelionė.

    Taigi, mokydamasi pažinti save, tyrinėju savo emocijas. Vos tik apima kokia nors nuotaika – o jos per dieną keičiasi ne sykį – klausiu savęs, kas čia darosi, ką dabar jaučiu? Sužinojau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų: patyriau, kad neigiamos emocijos trunka gana trumpai, jos tik smygteli ir praeina. Kas atsitinka, jeigu nesupranti to, kas ką tik buvo apėmę? Neigiama emocija toliau sopa, plinta po visą mane ratilais taip, tarsi į ramų ežerą kas būtų įmetęs didelį akmenį.

    Palyginkime, kaip reaguojame į neigiamą pastabą ir kaip – į komplimentus. Pagyrimą tučtuojau nuvaikome nuo savęs, kaip nereikšmingą musę, o štai kritiką prisimename ilgai, kai kuriuos žodžius – visą gyvenimą. Negana to, koks nors neigiamas pasakymas ilgainiui išsikreipia, išdidėja, tampa dar bjauresnis, aštresnis. Toksiškos dukės nusėda ir nuodija.

    Nenoriu sumenkinti skausmo, kurį patiriame, gavę kritikos smūgį. Jei perskaitau apie save komentarą, man reikia mažiausiai paros, kad atsigaučiau, kad tie raibuliai nusistovėtų į ramų paviršių. Kitiems įskaudintiems nepatariu „mokykimės neįsižeisti“ (nors mokytis to gerai!), bet guodžiu ir raminu: rytoj jau ne verksi, o keiksiesi. Poryt užporyt tai praeis, gal net sukels šypseną. Visai įmanoma, kad iš viso to liks ir vienas kitas naudingas patarimas – juk kritika ne tik vertina, bet ir atspindi. Interpretuodamas tavo kūrinį, kiekvienas kritikas atveria save, tad verta įsižiūrėti, kas kalba. Susipažinus gal paaiškės, kad ne viskas buvo taip neigiama, ne viskas ir išmintinga. Kiekvienas kalbame tiek, kiek mums leidžia savas žodynas, išsilavinimo lygis ir literatūrinis skonis, gyvenimo patirtis ir pasaulio suvokimas.

    Ko netoleroju: kai komentuoja tiesiogiai mane, kaip žmogų, mano kalbėseną, manieras, išvaizdą, užuot diskutavę apie tai, ką pasakiau ar parašiau. Mokausi neįsižeisti ir mokausi pasakyti: prašau taip nedaryti, man tai nemalonu ir nereikalinga. 

    Visi išoriniai dalykai kyla iš mano vidaus, mano gyvenimo būdo ir mąstymo, tad komentuokite tai, apie ką mums kalbėtis leidžia etiniai susitarimai. Apie tai, kas padėta ant stalo.

    Mokausi priimti pasisakymus apie savo darbus. Man regis, kritika naudinga ypač tada, kai pažįstamo žmogaus paklausi konkrečių dalykų ir jis išsamiai atsako, suvokdamas, kad vyksta refleksija – atspindėjimas. Tokiu atveju, mudu tampame vienu ežeru ir kiekvienas įmestas akmuo sudaužo mūsų abiejų paviršių, ir jaučiame sinchroniškai, todėl esame vienas kitam jautrūs.

    Mokausi sakyti ir gauti pagyrimus, ir primenu: verta juos prisiminti ilgiau negu kritiką. Bus tamsių dienų, kai reikės ieškoti, už ko kabintis. Tegul gerieji žodžiai būna už kietą kritiką gyvesni.

    Nuotraukos autorius: Jonathan Pettersson iš Pexels.

  • Kaip dirbti mažiau?

    Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

    Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

    Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

    Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

    Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

    Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

    Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.

  • Apie kokybės kartelę

    Bendraudama su studentais ir matydama jų kūrybos kančias, atidėliojimą iš baimės suklysti, išvedžiau teoriją apie kokybės kartelę.

    Esame įpratę siekti kokybės ir dažnai su baisia pagarba minime „kokybės kartelę“ – tai lygis, kuris yra aukštai, tai kokybė, kurios mes nuolat siekiame, bet niekada nepasiekiame, nes su kiekvienu atliktu darbu kartelė kyla į viršų. Turėdami tokius aukštus kokybės standartus giriamės, kad nuolat esame nepatenkinti, barame save ir niekiname, raukomės, kai kas nors sako komplimentus mūsų darbams, kreivai nusišypsome, kai mus pavadina perfekcionistais.

    Viena studentė teisingai pastebėjo, kad su kiekvienu projektu siekiame geresnio rezultato, šokame vis aukščiau. Taip išeitų, kad geriausias laikas yra tas, kai pirmą kartą darėme projektą, sukūrėme pirmąjį darbą: nes tuomet nesistengėme būti „geresni, negu“. Nesilyginome nei su kitais, nei patys su savimi, nevertinome ir nekritikavome rezultato – tiesiog džiaugėmės išvis jį pasiekę. Tai, ką sukūrėme, gimė netikėtai, neturint didelių lūkesčių, kaip pirmas kūdikis. Svarbiausia, ką sužinojome – įmanoma gimdyti!

    Grįžkime į pirmapradę siekių nekaltybę. Net žodis „pasiekę“ gali tapti toksiškas – jeigu kylame, bandydami pranokti save, dažniausiai krentame, drauge su nulaužta kartele. Gal net ir lūžusiais kaulais.

    Mintyse piešiamas vaizdinys toks: mes šuolininkai į aukštį, kartelė aukštai, apačioje storas čiužinys… Kas tai mūsų gyvenime? Kas gi mus gaudo puolusius: giminės ir artimieji? Saldumynų ir svaigalų paguoda? Amžinas atilsis internete?

    Siūlau apversti vaizdinį: kas, jeigu kartelė yra ne aukštai, o žemai? Kas, jei kartelės reikia ne siekti, o tiesiog peršokti ją – pakabinus tame lygyje, kuriame įmanoma tai padaryti dabartinėmis sąlygomis, su šiandieniniais gebėjimais.

    Mano kokybės kartelė žymi ribą, žemiau kurios nenorėčiau nusileisti.

    Tai visada yra pasiekiama riba, man įkandama užduotis, kurią atlikusi būsiu patenkinta ir pagirsiu save. Laiko perspektyvoje, žinoma, siekiu daugiau. Skirtumas tas, kad nesu nusistačiusi sau viršutinės ribos – tegul būna tai beribis dangus, paukščiai, debesys, kosmosas.

    Visada siekiu kilti, bet nebijau nusileisti, nebijau nulaužti kartelės. Žinau, kur ji yra, jos vietą koreguoju. Tiesą sakant, visada ją peršoku, nes ji tikrai ne per aukštai. Atsitinka taip, kad „atsisėdu“ ant tos žemiausios kartelės – tada šiek tiek liūdna ir neramu. Tačiau visgi situacija nebūna beviltiška – žinau priemonių ir jų imuosi, taisau situaciją. Tiesiog neskriaudžiu savęs baisia kritika ir nusivylimais.

    Nesu perfekcionistė. Tarp diletantizmo ir perfekcionizmo yra gražus, teigiamas ir neigiamas aistras apraminantis žodis: profesionalumas.

    Kartais pakanka ir tokio uždavinio sau: atlikti, išsibandyti, pamatyti, kiek mažiausiai sugebi padaryti vienoje ar kitoje srityje. Pajusti, ar moki nusileisti ant abiejų kojų po to, kai pašokai į orą. Kai jau imsi gerai jausti tą apatinę kokybės kartelę – metas skristi.

  • Žaibo novelės konkursas

    Labai trumpas prozos kūrinys, angliškai vadinamas flash fiction, lietuviškai galėtų vadintis žaibo novele.

    Kaip išduoda pats pavadinimas, tai yra tekstas, kuris žybteli – trumpai ir įspūdingai. Tačiau tai ne poezija proza, ne pamąstymas, ne dienoraščio ištrauka, ne jausminga impresija…

    Žaibo novelė turi pradžią, vidurį ir pabaigą, taip pat pagrindinį veikėją – protagonistą, kuriam kas nors atsitinka ir jis imasi veiksmo. Žaibo novelė turi intrigą ir kulminaciją, ji gali turėti uždarą arba atvirą pabaigą, paliekančią skaitytoją pamąstyti, kas čia ką tik įvyko arba galėtų toliau vykti?

    Žaibo novelė apiimtimi yra trumputė – gali būti vieno sakinio, gali būti iki 500 žodžių, ne daugiau.

    Būtent todėl siūlau užbaigti „Laiškų dekamerono“ žaidimą žaibo novelės kūrimu ir netgi konkursu:

    • Sukurkite žaibo novelę, naudodamiesi medžiaga, kurią gavote susirašinėdami su savo porininku. Net jeigu nepavyko susirašinėti visas dešimt dienų (retai kam pavyksta, nenusiminkite), iš trumpo bendravimo irgi pasisėmėte įkvėpimo.
    • Negalima tiesiogiai kopijuoti porininko teksto! Jūs galite naudotis jų laiškuose aprašytais vaizdiniais, pamąstymais, patirčių aprašymais, bet juos turite perleisti per savo vaizduotę, aprašyti savais žodžiais.
    • Atsiųskite žaibo novelę Wordo formate adresu sandra.grafomanija@gmail.com iki balandžio 5 d. vidurnakčio.
    • Konkursui galite atsiųsti iki trijų žaibo novelių.
    • Nepamirškite, kad jūsų kūriniai turi turėti pavadinimus. Prie jų būtinai parašykite savo vardą ir pavardę.
    • Šiame konkurse gali dalyvauti tik tie, kurie susirašinėjo „Laišku dekamerone“.
    • Laimėtojus paskelbsiu balandžio 10 d.

    Geriausias žaibo noveles padėsiu redaguoti ir publikuoti.