skaitantiems ir rašantiems

  • Žaibo novelės konkursas

    Labai trumpas prozos kūrinys, angliškai vadinamas flash fiction, lietuviškai galėtų vadintis žaibo novele.

    Kaip išduoda pats pavadinimas, tai yra tekstas, kuris žybteli – trumpai ir įspūdingai. Tačiau tai ne poezija proza, ne pamąstymas, ne dienoraščio ištrauka, ne jausminga impresija…

    Žaibo novelė turi pradžią, vidurį ir pabaigą, taip pat pagrindinį veikėją – protagonistą, kuriam kas nors atsitinka ir jis imasi veiksmo. Žaibo novelė turi intrigą ir kulminaciją, ji gali turėti uždarą arba atvirą pabaigą, paliekančią skaitytoją pamąstyti, kas čia ką tik įvyko arba galėtų toliau vykti?

    Žaibo novelė apiimtimi yra trumputė – gali būti vieno sakinio, gali būti iki 500 žodžių, ne daugiau.

    Būtent todėl siūlau užbaigti „Laiškų dekamerono“ žaidimą žaibo novelės kūrimu ir netgi konkursu:

    • Sukurkite žaibo novelę, naudodamiesi medžiaga, kurią gavote susirašinėdami su savo porininku. Net jeigu nepavyko susirašinėti visas dešimt dienų (retai kam pavyksta, nenusiminkite), iš trumpo bendravimo irgi pasisėmėte įkvėpimo.
    • Negalima tiesiogiai kopijuoti porininko teksto! Jūs galite naudotis jų laiškuose aprašytais vaizdiniais, pamąstymais, patirčių aprašymais, bet juos turite perleisti per savo vaizduotę, aprašyti savais žodžiais.
    • Atsiųskite žaibo novelę Wordo formate adresu sandra.grafomanija@gmail.com iki balandžio 5 d. vidurnakčio.
    • Konkursui galite atsiųsti iki trijų žaibo novelių.
    • Nepamirškite, kad jūsų kūriniai turi turėti pavadinimus. Prie jų būtinai parašykite savo vardą ir pavardę.
    • Šiame konkurse gali dalyvauti tik tie, kurie susirašinėjo „Laišku dekamerone“.
    • Laimėtojus paskelbsiu balandžio 10 d.

    Geriausias žaibo noveles padėsiu redaguoti ir publikuoti.

  • Laiškų dekameronas

    Šį žaidimą išbandėme su Grafolabo grupės rašytojais, buvo tikrai smagu.

    Dešimt dienų susirašinėjimo su vienu žmogumi. Proga įsiskaityti į kitą, išsirašyti kitam.

    Jei vis planavote užsikabinti už rašymo, dešimt dienų gali būti puiki pradžia. Padėkime vieni kitiems, nes taip pradėti geriausia. Be to, taip įdomiau.

    Taisyklės:

    1. Siųskite man pageidavimą dalyvauti adresu: sandra.grafomanija@gmail.com (parašykite savo vardą ir amžių).
    2. Po kelių dienų atsiųsiu jums porininko adresą ir po klausimą, į kurį atsakydami, pradėsite susirašinėjimą.
    3. Su porininku susirašinėsite lygiai 10 dienų, kiekvieną dieną pradėsite emailu, kuriame užduosite žmogui klausimą ir atsakysite į klausimą, kurį jums užduos. Klausimai gali būti gilūs, intymūs, provokuojantys, banalūs… Suteikite inspiracijos rašyti ilgus, išsamius, asociatyvius atsakymus.
    4. Visus klausimus ir atsakymus siūlau rašyti Word dokumentuose. Jie bus du: tas, kuriame jums porininkas uždavė savo pirmąjį klausimą, ir tas, kuriame jūs porininkui uždavėt savo pirmąjį klausimą. (Galima atskirti autorius spalva.)
    5. Po 10 dienų korespondencijos turėsite 2 dokumentus, kuriuose bus po 10 klausimų ir 10 atsakymų.
    6. Finalas: abu porininkai turi parašyti po novelę pagal kito žmogaus atsakymus.
    7. Noveles vienas kitam porininkai turi atsiųsti praėjus ne vėliau 10 dienų po paskutinio susirašinėjimo.

    Novelės formatą aprašysiu atskirame straipsnyje, bet šiaip – jis yra labai laisvas. Jūsų novelių labai lauksiu ir mielai skaitysiu. Aišku, jūsų valia siųsti jas man ar ne.

    Perspėjimas: novelė gali netyčia peraugti į epistolinį romaną…

    Laukiu dalyvių!

    Sandra

  • Atitrūkę skaitytojai, grįžkite

    Turbūt pastebėjote: knygą lengviau nusipirkti, negu perskaityti. Gražus viršelio dizainas, puikus garsenybės atsiliepimas, draugė rekomendavo, nes jai toji knyga pakeitė pasaulį, naujiena, apie kurią visi kalba, ir jūs turėjote ją įsigyti – visa tai augina krūvelę prie lovos, kuri, užuot džiuginusi akį, graužia sąžinę.

    Kaip skaityti? Ką daryti, jei neberandi laiko skaitymui? Knygų slogutis prie lovos auga, bet puslapiai nevartomi. Kažkas atsitiko. Bet – kas?

    Galbūt padeda knygų iššūkiai. Gal. Nežinau. Man – nepadeda. Bet negaliu skųstis neskaitymu, nors mano knygos irgi susidėlioja į architektūrinius ansamblius, kurie išsibarstę po visus namus. Skaitau nemažai. Leidžiu sau neskaityti. Tada susikaupia aistra skaitymui ir neriu, pasiuntusi visus velniop.

    Matau įvairias akcijas, skaitymo kampelius su klaikiomis iš sudraskytų knygų sukurtomis instaliacijomis, kurios turėtų… paskatinti, įkvėpti, padėti? Nežinau. Man nepadėtų. Mane tai liūdina.

    Tie, kurie rašo, per metus perskaito tikrai daugiau negu dvyliką knygų. Skaitymo aistra yra vienas iš ženklų, kad „tu gali rašyti“. Save pasitikrinti labai paprasta.

    Bet dabar pakalbėkime apie eilinį skaitytoją. Apie žmogų, kuriam skiriu savo kūrinius. Juk literatūros nebūtų be publikos, kuri laukia, skaito, komentuoja, vertina – nebūtinai prizais ir apdovanojimais, šiaip.

    Įsisukus į darbus ir kasdienybės reikalus, pro socialinio tinklo akutes išbyra minutės, valandos, dienos. Nepajunti, kad tavyje nebeliko vietos tekstui, kuris neturi iliustracijos, kuris reikalauja proto įtampos, kuris pajudins tavo emocijas. Ar dar turėsi jėgų? Dažnai poilsiui pasirenkama ne tyla, o dar daugiau triukšmo.

    Skaityti reikia tam, kad palaikytum dvasinę higieną. Skaitymas tai lavinimas – ne tik proto, bet ir emocijų raumens. Tai empatijos treniruoklis. Tai meditacija. Tai pareiga sau. Tai mokykla – aptarimai to, ką išgyveni. Žodžio suteikimas toms gyvenimo sritims, kurios paprastai tyli ir prakalbsta itin garsiai, deja, mūsų psichozių, krizių metu.

    Štai keli patarimai iš mano asmeninės patirties.

    Išmokite skaityti rytais. Neturėkite iliuzijų, kad rasite laiko skaitymui vakarais, po darbo, po vakarienės, po vakarėlio. Net jeigu jaučiatės pelėda, galite pabandyti skaityti prie rytinės kavos, kad ir 15 min. Tai kaip rytinė joga. Pradžioje pareikalaus valios pastangų. Neieškokite prasmės, nesiderėkite su savo vidiniu tinginiu: kasdien tai darydami įprasite neklausinėti savęs, kodėl skaitote, užuot tas penkiolika minučių pramiegoję ar praskrolinę.

    Vakarais skaityti seniai atpratau dėl kelių priežasčių: prastas apšvietimas; smegenys nori poilsio, emocijos – taip pat; per vakarienę išgerta vyno – nepadeda mąstymui; gera literatūra nėra lopšinė, kuri turėtų migdyti; prasta literatūra prieš miegą nėra į sveikatą; prieš miegą sveikiau galvoti apie savo, o ne svetimas patirtis.

    Pamenu vienos žurnalistės pasisakymą apie tai, kad ji tiesiog negalėjo susiimti ir perskaityti visai neblogo romano, nes jame labai sudėtingos situacijos ir emociškai ji prieš miegą jau negali sugerti dar daugiau negatyvių dalykų apie žmoniją. Tai visai normalu – reikia save saugoti. Literatūros skaitymas priskirtinas ir prie darbų, ne tik pramogų. Šitam reikalui reikia atsiduoti visu kūnu ir dvasia. Taip, kaip rašydami darė knygų autoriai.

    Skaitome tam, kad suprastume, o ne užsimirštume. Tam, kad prabustų, o ne užmigtų mūsų sąmonė ir mūsų dvasia.

    Kitas patarimas dėl skaitymo: nesitikėkite perskaityti bet kurią knygą nuo pradžios iki galo. Literatūra yra labai skirtinga – tiek meniniu, tiek amato požiūriu, jau nekalbant apie tematinį. Jums reikia autoriaus, kuris šiandien būtų aktualus būtent jums. Knygos gali atstoti horoskopą: norite sužinoti, koks klausimas jums svarbus dabar? Ką išgyvenate? Kokią problemą sprendžia jūsų pasąmonė, kol sąmonė triūsia pragyvenimui? Glostykite knygų viršelius, klausykitės savo nuojautos: kuris pavadinimas atrodo kviečiantis? Anotacijos yra svarbios, įžangos, recenzijos irgi suteikia naudingos informacijos apie tai, ar ši knyga verta būtent jūsų dėmesio būtent dabar.

    Jei dabar knyga neužkabino, nepulkite rašyti kritinio atsiliepimo, dėl Dievo meilės, susilaikykite. Gal šiandien jums reikia nerti į kitą temą. Šita palauks savo laiko.

    Todėl į kelionę visada pasiimu kelias knygas ir visas būtinai būnu paskaitinėjusi. Patarimas toks: pavartykite, paskaitinėkite, pradėkite skaityti ir pasiekite dvidešimtą puslapį – maždaug toje vietoje turėtumėt suprasti, su kokia knyga turite reikalą ir pajusti, ar dabar jai tinkamas laikas būti su jumis.

    Dar vienas dalykas: skaityti kelias knygas vienu metu yra normali praktika. Visiškai normali. Esu sutikusi žmonių, kurie, apie tai sužinoję, kiloja antakius. Na, aš kiloju antakius, kai man pasakoja, kad skaito vieną knygą vienu metu ir būtinai perskaito ją iki galo. Man tai yra simptomas, kad žmogus nėra „skaitantis“. Skaitantys žmonės neturi laiko skaityti knygų, kurios šiandien tik gaišina laiką arba yra prastai parašytos. Tokių, patikėkite, gal daugiau nei pusė šiandien išleidžiamų į rinką. Taip taip, deja.

    Nusipirkti knygą lengviau negu ją perskaityti. Turėti namų biblioteką vis tiek verta. Knygos prikimba ir knygos sulaukia savo laiko. Knygos – geriausia dovana, o būti turtinga knygomis – tai mano laimė.

  • Leidimas rašyti

    Ar aš galiu rašyti?
    Taip. Tau nereikia kitų leidimo.
    Paklausk savęs ir atsakyk sau.
    Leisk sau ir rašyk sau.

    Klausimas pasikartojantis. Mane jis stebina, bet negalima jo ignoruoti. Leidimas rašyti vis nori tapti kliūtimi, kai bloga nuotaika, kai nesiseka, kai neviltis. Dabar jau savęs ir kitų to neklausinėju. Liepiu: leisk sau ir rašyk sau.

    Alfonsas Nyka-Niliūnas rašė: „Silpnas žmogus ieško meilės, atlyginimo už nuopelnus, pagarbos etc. Stiprus žmogus pasitenkina savo paties abejingumu ir kitų neapykanta. Silpnas žmogus siekia populiarumo, tuo tarpu kai stiprusis atlieka savo uždavinį ir abejingai laukia sekančio.“ (dienoraštis, 1975 m. rugsėjo 21 d.)

    Apie kokį abejingumą čia kalbama? Apie abejingumą kitų vertinimams, pagyroms, apdovanojimams, pripažinimui. Abejingumą savo ego troškimams. Kitų neapykanta – būtent neapykanta, ne abejingumas ar patyčia – tikrai gali tenkinti. Jeigu pakanka savęs.

    Kitus dažnai patikinu, kad kitame etape, po to, kai jau leisi sau rašyti, iškils daug įdomesnių, sudėtingesnių problemų, susijusių jau su literatūra ir amatu. Nerkime ten, būkime rašymo namuose, o ne rašymo prieškambaryje.

    Bet pirmiausia reikia susitarti su savimi, su savo vidiniu kritiku, neleidžiančiu užsiimti tuo, kas artima širdžiai. Kartais vidinis bjaurybė klausia kitaip, suktai: argi tu gali būti rašytoja? Ir pradeda dėstyti: tik pažiūrėk, kokie tie rašytojai kūrybingi, intelektualūs, originalūs ir netgi taurūs žmonės… o tu?

    Į tai atsakau: esu kas esu, o būti rašytoja neprivalau, man to nereikia. Man pakanka tik būti. Su leidimu rašyti gauni kitą labai naudingą leidimą – nerašyti. Abu reikalingi.

    Nori būti įsitikinusi, kad rašymas yra skirtas tau?

    Jis niekam neskirtas. Dvejonė yra kūrėjos nuolatinė palydovė. Bet palauk, gal net nepradėjai rašyti, o jau abejoji, ar tau tai skirta?

    Įsiklausyk į save: ar jauti aistrą literatūrai? Jeigu taip, konkrečiau: ar esi aistringa skaitytoja? Ar aistringai rašai dienoraštį, mintis užrašuose, laiškus, siužetus ir vaizdinius? Jei mažai skaitai ir mažai kontaktuoji su literatūra, dar per anksti svarstyti, ar tau tai skirta.

    Puiku, jeigu jauti savyje gimstant knygą. Bet ar jauti, kad galėsi skirti laiko knygai? Ar atsisakysi kai kurių užsiėmimų dėl rašymo? Ką esi pasirengusi tam paaukoti? Ar atsitrauksi nuo socialinio šurmulio, užsidarysi nuo pasaulio, mąstysi ir įsivaizduosi gana ilgą laiką – ne valandą, ne savaitę, ne mėnesį…

    Rašymas tai žaidimas su savimi pasauliniame literatūros lauke. Dažnai tai kova su savimi. Jauti, kaip tampi monstru. Tai nėra vien malonus užsiėmimas. Rašymas nėra ir neturi būti patogus.

    Jei tiki, kad tavo knygos reikia, būtinai sėsk prie darbo. Leisk gi sau pagaliau rašyti. Tikėk savo vidine kūrėja. Dirbk daug, nes atkaklumas yra jėga. Nelauk, kad pasaulis atsidėkos.

    Leisk sau rašyti sau.

  • Rašymas iš egzistencinės krizės

    Vėl radau spaudoje tokį tylų, tačiau atkaklų tikėjimą, esą kūrybiškasis rašymas negali išmokyti… Betgi – ko?

    Leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė: „Mano manymu, vertingos knygos yra tos, kurios atveria svarbias, naujas stiprių asmenybių, originalių individualybių egzistencines patirtis. Vertingos knygos paprastai esti nešabloniškos, išsiskiria minties formos savarankiškumu, egzistenciniu atvirumu, būna pagrįstos asmenine išmintimi. Vis dar dvejoju, ar to galima išmokti kūrybinio rašymo seminaruose.“ (nuoroda)

    Susimąsčiau apie tai, kokias užduotis išsikelia kūrybinio rašymo mokytojai, dėstytojai arba moderatoriai? Metodų esama įvairių, susirenka skirtingų lygių dalyviai. Be to, nuolat vykstąs autorių ir redaktorių bendradarbiavimas – irgi savotiškos kūrybinio rašymo dirbtuvės, bent jau man.

    Regis, čia ir vėl gali būti painiojamas ar supriešinamas amatas su talentu. Pastarąjį vis bandau apibrėžti, kartais to prašo kas nors, o ir pačiai įdomu. Taigi šiandien pasakysiu, kad talentas – gebėjimų ir galimybių sutapimas. Bet to negana, nes tiek viena, tiek kita privalo stovėti ant pagrindo: atkaklumo ir darbo. Talentas be amato ir įdirbio yra niekas.

    Amatas be talento yra šis bei tas, tačiau nebūtinai literatūros meno srityje. Gebėjimai būna iš dalies įgimti, iš dalies ugdomi. Labai didelis procentas žmonių, kurie ateina mokytis kūrybinio rašymo, išsineša teigiamą rašymo, kaip saviraiškos, patirtį. Jie tiesiog tampa atidesni skaitytojai, nebe tokie traumuoti mokyklos žmonės, kuriems užduotis parašyti prisistatymą, rekomendacinį laišką ar publicistinį straipsnį tampa įveikiama ir net maloni.

    Ar įmanoma paveikti seminarų dalyvių egzistencinį atvirumą? Man atrodo, kad tai kartais pavyksta, ir sprendžiu ne tik iš akių spindesio po rašymo dirbtuvių. Tie užsiėmimai pakeičia gyvenimus, tiesa, nežymiai, tačiau labai įdomiai: žmonės ima domėtis savimi, ima aktyviau veikti, bendrauti pozityviau, ir mūsų bendra kasdienybė tampa šiek tiek šviesesnė.

    Kūrybinio rašymo mokymai palyginus su romano kūrybos procesu yra kaip joga ir maratonas. Joga visai neblogai padeda jausti savo kūną, palaiko raumenų tonusą ir sustiprina ašį, tačiau nereiškia, kad penkerius metus daręs jogą staiga imsi ir nubėgsi maratoną. Bėgiojimas ar kitos sporto rūšys reikalauja visai kitų treniruočių, įgūdžių, netgi sportinio talento – gebėjimų ir galimybių sutapimo.

    Viena puiki žaislų dizainerė, vesdama užsiėmimus studentams, išgalvoja visokių keistų pratybų ir žaidimų. Ji pasakė tai, ką pritaikiau sau ir su dirbtuvių dalyviais praktikuoju vis sąmoningiau: „Susikelkime egzistencinę krizę!“

    Tai labai paprastas ir aiškus gerų kūrybinių dirbtuvių simptomas: jei per jas ir po jų kyla egzistencinė krizė, esate teisingame kelyje.

    Joks mokytojas negali išmokyti manęs būti stipria, išmintinga asmenybe arba originalia individualybe. Tačiau bendraudama su kai kuriais žmonėmis pasisemiu įkvėpimo ir tikėjimo, kad ir aš galiu kurti, tai ne šventųjų užsiėmimas, ir kad man pakanka tik būti savimi. Tai yra daug.

    Sutinku, vertiname knygas pagal tai, ar jos šabloniškos, ar originalios savo minties forma ir turiniu, ar jos pagrįstos asmenine patirtimi, kitaip tariant, autentiškos ir pasižymi egzistenciniu atvirumu. Ar to galima išmokti? To galima siekti, o kol kada nors, jeigu pavyks, pasieksime – mokytis to, ką išmokti yra įmanu.

    (Nuotr. aut. Rolandas Parafinavičius. Egzistencinė krizė šią vasarą buvo sukelta Šiauliuose.)