skaitantiems ir rašantiems

  • Kritikos emociniai skiepai

    Kiekvienas gyvenime yra patyręs kritikos smygtelėjimą. Turbūt daugelis priėmė tai, visų pirma, kaip kažką neigiamo, gal puolimą ar grėsmę, gal net pralaimėjimą. Kas mėgsta kritikus? Kas nemėgsta kritikuoti? Retoriniai klausimai, beveik beprasmiai.

    Nors man šiuo metu keturiasdešimt penkeri, jausmų sferoje jaučiuosi kaip paauglė. Visai įmanoma, kad mano emocinis intelektas toks ir yra – juk viduje mes galime išlikti ne tik jauni, bet ir infantilūs. Pažinti save – tai visą gyvenimą trunkanti kelionė.

    Taigi, mokydamasi pažinti save, tyrinėju savo emocijas. Vos tik apima kokia nors nuotaika – o jos per dieną keičiasi ne sykį – klausiu savęs, kas čia darosi, ką dabar jaučiu? Sužinojau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų: patyriau, kad neigiamos emocijos trunka gana trumpai, jos tik smygteli ir praeina. Kas atsitinka, jeigu nesupranti to, kas ką tik buvo apėmę? Neigiama emocija toliau sopa, plinta po visą mane ratilais taip, tarsi į ramų ežerą kas būtų įmetęs didelį akmenį.

    Palyginkime, kaip reaguojame į neigiamą pastabą ir kaip – į komplimentus. Pagyrimą tučtuojau nuvaikome nuo savęs, kaip nereikšmingą musę, o štai kritiką prisimename ilgai, kai kuriuos žodžius – visą gyvenimą. Negana to, koks nors neigiamas pasakymas ilgainiui išsikreipia, išdidėja, tampa dar bjauresnis, aštresnis. Toksiškos dukės nusėda ir nuodija.

    Nenoriu sumenkinti skausmo, kurį patiriame, gavę kritikos smūgį. Jei perskaitau apie save komentarą, man reikia mažiausiai paros, kad atsigaučiau, kad tie raibuliai nusistovėtų į ramų paviršių. Kitiems įskaudintiems nepatariu „mokykimės neįsižeisti“ (nors mokytis to gerai!), bet guodžiu ir raminu: rytoj jau ne verksi, o keiksiesi. Poryt užporyt tai praeis, gal net sukels šypseną. Visai įmanoma, kad iš viso to liks ir vienas kitas naudingas patarimas – juk kritika ne tik vertina, bet ir atspindi. Interpretuodamas tavo kūrinį, kiekvienas kritikas atveria save, tad verta įsižiūrėti, kas kalba. Susipažinus gal paaiškės, kad ne viskas buvo taip neigiama, ne viskas ir išmintinga. Kiekvienas kalbame tiek, kiek mums leidžia savas žodynas, išsilavinimo lygis ir literatūrinis skonis, gyvenimo patirtis ir pasaulio suvokimas.

    Ko netoleroju: kai komentuoja tiesiogiai mane, kaip žmogų, mano kalbėseną, manieras, išvaizdą, užuot diskutavę apie tai, ką pasakiau ar parašiau. Mokausi neįsižeisti ir mokausi pasakyti: prašau taip nedaryti, man tai nemalonu ir nereikalinga. 

    Visi išoriniai dalykai kyla iš mano vidaus, mano gyvenimo būdo ir mąstymo, tad komentuokite tai, apie ką mums kalbėtis leidžia etiniai susitarimai. Apie tai, kas padėta ant stalo.

    Mokausi priimti pasisakymus apie savo darbus. Man regis, kritika naudinga ypač tada, kai pažįstamo žmogaus paklausi konkrečių dalykų ir jis išsamiai atsako, suvokdamas, kad vyksta refleksija – atspindėjimas. Tokiu atveju, mudu tampame vienu ežeru ir kiekvienas įmestas akmuo sudaužo mūsų abiejų paviršių, ir jaučiame sinchroniškai, todėl esame vienas kitam jautrūs.

    Mokausi sakyti ir gauti pagyrimus, ir primenu: verta juos prisiminti ilgiau negu kritiką. Bus tamsių dienų, kai reikės ieškoti, už ko kabintis. Tegul gerieji žodžiai būna už kietą kritiką gyvesni.

    Nuotraukos autorius: Jonathan Pettersson iš Pexels.

  • Kaip dirbti mažiau?

    Leiskit ir man padejuoti: karantino metu sunku dirbti, suplanuoti darbai nejuda, sąrašas netrumpėja, būna savaičių, kai darbingumas siekia vos 10%, leidžiu sau patingėti, tačiau vis tiek nerimauju… Nespėju. Atšaukiu. Skundžiuosi sau ir kitiems savimi.

    Tiesa, vienas atšauktas darbas man tikrai skausmingas: nesugebėjau įjungti protinės veiklos tiek, kad parašyčiau mokslinį straipsnį. Man tai neišbandytas žanras, bibliotekos neveikia, internetiniais tos srities šaltiniais naudotis gerai dar nemoku. Kankinausi dvi savaites, nes labiausiai skaudėjo sąžinę, o galvoje skleidėsi vis tirštesnis rūkas. Galiausiai apimdavo panika, vos atsivertus dokumentą. Atsiprašiau. Dar kelias dienas jaučiau kaltę. Manau, kad pasielgiau teisingai, nes kartais reikia pripažinti pralaimėjimą ir prašyti pagalbos.

    Bet padejavimas tuo nesibaigs. Šiandien nusprendžiau suskaičiuoti, kiek parašiau dienoraštyje per tris mėnesius (man karantinas nuo kovo, nes tada baigiau labai intensyvų dėstymo kursą ir užsidariau viena namuose). Apžvelgiau, kiek ko padariau. Tada pradėjau juoktis.

    Taigi dienoraštis – trys mėnesiai – kovas: 19 tūkst.+, balandis: 15,5 tūkst., gegužė (nesibaigė): jau 17,5K, tai viso: 52 tūkst. žodžių. Romanas. Dar parašiau kažką bloge, publicistinį straipsnį apie „Laiškų dekameroną“ (kurį pati ir organizavau). Dvylika eilėraščių. Tekstus studentams, kurie mokosi rašymo. Pradėjom kurti internetinę platformą (dėlioju konceptą). Vadovauju istorijų apie modernistinį Kauną kūrybinėms dirbtuvėms. Pateikiau paraišką stipendijai (pjesės rašymui). Užvedžiau Youtube kanalą apie rašymą ir drįsau save filmuoti kalbančią. Prieš karantiną užsakiau „Laisvojo rašymo elementų“ gamybą, suveikiau platintojus, dabar knygos.lt puikiai parduoda. Dar visokių smulkių darbų kolegijoje (dalykų atestacija, egzai).

    Finansų visa ši veikla kol kas mažai arba visai neatnešė, bet viliuosi, kad atneš. Gyvenu iš santaupų (mano įplaukos nepastovios, tai normalu). Bet kas man su galva negerai, jei drįstu save kaltinti tinginyste?

    Aiškiausi perfekcionizmo simptomai. Va, dėl ko turiu savęs atsiprašyti ir – daugiau ilsėtis. Dirbti leidžiama tik aštuonias valandas per parą, o į rašytojos reikalus įeina ir dienoraščiai, ir darbas su psichologe, ir literatūros skaitymas sau, ir korespondencija ar kavos gėrimas su protingais žmonėmis.

    Kaip rašė Oscaras Wilde’as, darbas yra prieglobstis žmonėms, kurie neturi ko geresnio veikti.

  • Apie kokybės kartelę

    Bendraudama su studentais ir matydama jų kūrybos kančias, atidėliojimą iš baimės suklysti, išvedžiau teoriją apie kokybės kartelę.

    Esame įpratę siekti kokybės ir dažnai su baisia pagarba minime „kokybės kartelę“ – tai lygis, kuris yra aukštai, tai kokybė, kurios mes nuolat siekiame, bet niekada nepasiekiame, nes su kiekvienu atliktu darbu kartelė kyla į viršų. Turėdami tokius aukštus kokybės standartus giriamės, kad nuolat esame nepatenkinti, barame save ir niekiname, raukomės, kai kas nors sako komplimentus mūsų darbams, kreivai nusišypsome, kai mus pavadina perfekcionistais.

    Viena studentė teisingai pastebėjo, kad su kiekvienu projektu siekiame geresnio rezultato, šokame vis aukščiau. Taip išeitų, kad geriausias laikas yra tas, kai pirmą kartą darėme projektą, sukūrėme pirmąjį darbą: nes tuomet nesistengėme būti „geresni, negu“. Nesilyginome nei su kitais, nei patys su savimi, nevertinome ir nekritikavome rezultato – tiesiog džiaugėmės išvis jį pasiekę. Tai, ką sukūrėme, gimė netikėtai, neturint didelių lūkesčių, kaip pirmas kūdikis. Svarbiausia, ką sužinojome – įmanoma gimdyti!

    Grįžkime į pirmapradę siekių nekaltybę. Net žodis „pasiekę“ gali tapti toksiškas – jeigu kylame, bandydami pranokti save, dažniausiai krentame, drauge su nulaužta kartele. Gal net ir lūžusiais kaulais.

    Mintyse piešiamas vaizdinys toks: mes šuolininkai į aukštį, kartelė aukštai, apačioje storas čiužinys… Kas tai mūsų gyvenime? Kas gi mus gaudo puolusius: giminės ir artimieji? Saldumynų ir svaigalų paguoda? Amžinas atilsis internete?

    Siūlau apversti vaizdinį: kas, jeigu kartelė yra ne aukštai, o žemai? Kas, jei kartelės reikia ne siekti, o tiesiog peršokti ją – pakabinus tame lygyje, kuriame įmanoma tai padaryti dabartinėmis sąlygomis, su šiandieniniais gebėjimais.

    Mano kokybės kartelė žymi ribą, žemiau kurios nenorėčiau nusileisti.

    Tai visada yra pasiekiama riba, man įkandama užduotis, kurią atlikusi būsiu patenkinta ir pagirsiu save. Laiko perspektyvoje, žinoma, siekiu daugiau. Skirtumas tas, kad nesu nusistačiusi sau viršutinės ribos – tegul būna tai beribis dangus, paukščiai, debesys, kosmosas.

    Visada siekiu kilti, bet nebijau nusileisti, nebijau nulaužti kartelės. Žinau, kur ji yra, jos vietą koreguoju. Tiesą sakant, visada ją peršoku, nes ji tikrai ne per aukštai. Atsitinka taip, kad „atsisėdu“ ant tos žemiausios kartelės – tada šiek tiek liūdna ir neramu. Tačiau visgi situacija nebūna beviltiška – žinau priemonių ir jų imuosi, taisau situaciją. Tiesiog neskriaudžiu savęs baisia kritika ir nusivylimais.

    Nesu perfekcionistė. Tarp diletantizmo ir perfekcionizmo yra gražus, teigiamas ir neigiamas aistras apraminantis žodis: profesionalumas.

    Kartais pakanka ir tokio uždavinio sau: atlikti, išsibandyti, pamatyti, kiek mažiausiai sugebi padaryti vienoje ar kitoje srityje. Pajusti, ar moki nusileisti ant abiejų kojų po to, kai pašokai į orą. Kai jau imsi gerai jausti tą apatinę kokybės kartelę – metas skristi.

  • Žaibo novelės konkursas

    Labai trumpas prozos kūrinys, angliškai vadinamas flash fiction, lietuviškai galėtų vadintis žaibo novele.

    Kaip išduoda pats pavadinimas, tai yra tekstas, kuris žybteli – trumpai ir įspūdingai. Tačiau tai ne poezija proza, ne pamąstymas, ne dienoraščio ištrauka, ne jausminga impresija…

    Žaibo novelė turi pradžią, vidurį ir pabaigą, taip pat pagrindinį veikėją – protagonistą, kuriam kas nors atsitinka ir jis imasi veiksmo. Žaibo novelė turi intrigą ir kulminaciją, ji gali turėti uždarą arba atvirą pabaigą, paliekančią skaitytoją pamąstyti, kas čia ką tik įvyko arba galėtų toliau vykti?

    Žaibo novelė apiimtimi yra trumputė – gali būti vieno sakinio, gali būti iki 500 žodžių, ne daugiau.

    Būtent todėl siūlau užbaigti „Laiškų dekamerono“ žaidimą žaibo novelės kūrimu ir netgi konkursu:

    • Sukurkite žaibo novelę, naudodamiesi medžiaga, kurią gavote susirašinėdami su savo porininku. Net jeigu nepavyko susirašinėti visas dešimt dienų (retai kam pavyksta, nenusiminkite), iš trumpo bendravimo irgi pasisėmėte įkvėpimo.
    • Negalima tiesiogiai kopijuoti porininko teksto! Jūs galite naudotis jų laiškuose aprašytais vaizdiniais, pamąstymais, patirčių aprašymais, bet juos turite perleisti per savo vaizduotę, aprašyti savais žodžiais.
    • Atsiųskite žaibo novelę Wordo formate adresu sandra.grafomanija@gmail.com iki balandžio 5 d. vidurnakčio.
    • Konkursui galite atsiųsti iki trijų žaibo novelių.
    • Nepamirškite, kad jūsų kūriniai turi turėti pavadinimus. Prie jų būtinai parašykite savo vardą ir pavardę.
    • Šiame konkurse gali dalyvauti tik tie, kurie susirašinėjo „Laišku dekamerone“.
    • Laimėtojus paskelbsiu balandžio 10 d.

    Geriausias žaibo noveles padėsiu redaguoti ir publikuoti.

  • Laiškų dekameronas

    Šį žaidimą išbandėme su Grafolabo grupės rašytojais, buvo tikrai smagu.

    Dešimt dienų susirašinėjimo su vienu žmogumi. Proga įsiskaityti į kitą, išsirašyti kitam.

    Jei vis planavote užsikabinti už rašymo, dešimt dienų gali būti puiki pradžia. Padėkime vieni kitiems, nes taip pradėti geriausia. Be to, taip įdomiau.

    Taisyklės:

    1. Siųskite man pageidavimą dalyvauti adresu: sandra.grafomanija@gmail.com (parašykite savo vardą ir amžių).
    2. Po kelių dienų atsiųsiu jums porininko adresą ir po klausimą, į kurį atsakydami, pradėsite susirašinėjimą.
    3. Su porininku susirašinėsite lygiai 10 dienų, kiekvieną dieną pradėsite emailu, kuriame užduosite žmogui klausimą ir atsakysite į klausimą, kurį jums užduos. Klausimai gali būti gilūs, intymūs, provokuojantys, banalūs… Suteikite inspiracijos rašyti ilgus, išsamius, asociatyvius atsakymus.
    4. Visus klausimus ir atsakymus siūlau rašyti Word dokumentuose. Jie bus du: tas, kuriame jums porininkas uždavė savo pirmąjį klausimą, ir tas, kuriame jūs porininkui uždavėt savo pirmąjį klausimą. (Galima atskirti autorius spalva.)
    5. Po 10 dienų korespondencijos turėsite 2 dokumentus, kuriuose bus po 10 klausimų ir 10 atsakymų.
    6. Finalas: abu porininkai turi parašyti po novelę pagal kito žmogaus atsakymus.
    7. Noveles vienas kitam porininkai turi atsiųsti praėjus ne vėliau 10 dienų po paskutinio susirašinėjimo.

    Novelės formatą aprašysiu atskirame straipsnyje, bet šiaip – jis yra labai laisvas. Jūsų novelių labai lauksiu ir mielai skaitysiu. Aišku, jūsų valia siųsti jas man ar ne.

    Perspėjimas: novelė gali netyčia peraugti į epistolinį romaną…

    Laukiu dalyvių!

    Sandra