skaitantiems ir rašantiems

  • Genijus: nešerti ir neglostyti

    Vienoje diskusijoje apie šiandieninį kūrėjo statusą, nors buvo susitelkta į santykį tarp meno ir komercijos, vis išlįsdavo kalba apie genijų, apie romantiškąjį menininko įsivaizdavimą, devynioliktąjį amžių (nors gyvename jau lyg ir dvidešimt pirmajame). Galiausiai buvo pasakyta frazė: politikams lengviau parduoti romantiškąjį menininko įvaizdį. Taip. Ir ne tik politikams. Patiems menininkams, meno vartotojų auditorijai ir kam tik ne. Deja.

    Kas prieš? Koks menininko įvaizdis oponuoja romantiškajam? Amatininkas, meistras, kūrėjas, kuris dirba, o ne tik transliuoja idėjas „iš aukščiau“.

    Ir visgi net tokioje diskusijoje, kur, regis, buvo komforto zona, ir dauguma nebandė ginčytis dėl to, ar menas yra darbas, dominavo mintis apie menamą siekiamybę — genijų. Jautrų, egocentrišką, netelpantį į rėmus keistuolį, kuris nemoka susitvarkyti buities, nesugeba generuoti pajamų… Kažkodėl būtent genijus, o ne „meno darbininkai“ tampa atskaitos tašku, įsivaizduojant ir aptariant kultūros politikos kryptis.

    Išėjau iš diskusijos mąstydama, kaip tai neteisinga tiek kultūros, tiek mūsų, kuriančiųjų, atžvilgiu. Kiek kūrėjų yra genijai? Statistiškai gal… nulis kablelis nulis vienas procento. Ar mes norime orientuotis į tuos, kuriems pasisekė, ar norime kurti aplinką, kurioje kam nors taptų įmanoma sulaukti sėkmės?

    Mes patys sau kasame duobę, į kurią įkristi nenorėjo nė vienas genijus, kol dar buvo gyvas. Nes kas yra genijus? Kada žmogus pavadinamas genijumi? Kai žmogus ekstraordinarus, kitaip sakant, nenormalus, nepaprastas.

    „Mums atrodo priimtina mintis, kad kūrybiškumo impulsai bent jau šiek tiek susiję su pamišimu. Tačiau mitas, kad beprotybė ir menas visada eina kartu, yra potencialiai žalingas, ir jį iš vienos pusės maitina noras išteisinti blogą genijų elgesį, o iš kitos — poreikis priskirti genijus fundamentaliai kitokiems žmonėms“, — „The Paris Review“ rašo Cody Delistraty. — O menininko kankinio mitas taip pat gali būti žalingas. Depresija, alkoholizmas, nuotaikų svyravimai — tai ne itin produktyvios būsenos. Visgi kūrybiškumui reikia disciplinos, taip pat ilgų energijos ir susitelkimo periodų. Net klasikiniai „sėkmingi pamišę menininkai“, ko gera, būtų mieliau apsiėję be psichinių sutrikimų.“

    Nė vienas sveikas ir bent kiek išsamiau su meno istorija susipažinęs žmogus nenori būti nei genijumi, nei juolab pamišusiu genijumi. Dauguma žmonių stengiasi išvengti pamišimo, sunkių emocinių būsenų, ir žino, kad kūrybai reikia daug protinių pastangų ir psichinių pajėgų.

    Dažniausiai genijais apskelbiami tie, kurie jau būna kažką pasiekę, t. y. jų kūriniai jau būna aukštai įvertinti ekspertų, autoritetingų žmonių, oficiozų, o ne kokių autsaiderių. Kaip taisyklė, genijus būna jau miręs, kai jam statomi paminklai, kuriami jo vardo muziejai, steigiamos jo vardo premijos potencialiems kitiems genijams.

    Nepripažintą genijų galbūt pripažįsta tik giminės, draugai ir artimieji. Pripažintas genijus veikia visuomenę, kolektyvinę sąmonę, įtakoja kultūrą ir galbūt net gyvenseną. Bet genijus, ko gera, yra ne pats asmuo, o toji dvasia, kurią asmenyje įžvelgiame tik iš tolo. Iš arti — tiek laiko, tiek erdvės prasme — dažnas genijus dvokia.

    Viena pažįstama pasidalino įžvalga, kad jai autoriaus pamatymas iš arti, susipažinimas su jo ar jos gyvenimo būdu, o pastaruoju metu — su moralinėmis nuostatomis, trukdo priimti kūrybą. Laiko atstumas jai leidžia nežinoti, kas tai buvo per žmogus, ir ramiai mėgautis kūriniu.

    Atsakiau, kad man laikas ir atstumas nepadeda, daugumą šiandien kuriančiųjų pažįstu asmeniškai arba tyčia susipažįstu su biografijomis, tad tenka rasti kitą priėjimą prie to, kas yra menas.

    Man kūrėjas yra neatskiriamas nuo kūrinio. Kūrinys ir yra kūrėjas, jo atvaizdas pasaulyje, jo įsikūnijimas, jo psichikos projekcija, tikrovė, rodoma per jo prizmę. Tad ir matau: vieni kūrėjai didesni monstrai, kiti — didesni žmonės. Įdomūs man ir tie, ir tie su savo kūriniais. Bet reikia skirti: jei įvyko nusikaltimas, kaip mes jį visuomenėje šiai dienai esame apsibrėžę, tai visuomenė ir baudžia už nusikaltimą, ne už kūrybą. Jokių nuolaidų dėl neva tauresnės profesijos — menininko, dvasininko, gydytojo — nedarau.

    Žmonėms, linkusiems dievinti kūrėjus, siūlau išeitį: laikytis nuo jų atokiau. Nes vos tik priartėji, tampa aišku, kad tai ne dievai, o žmonės. Ir visa, kas žmogiška, jiems nesvetima.

  • Šiandien, prieš 22 metus

    Apie Davido Fosterio Wallace’o romaną „Infinite Jest“ sužinojau prieš septynerius metus. Maždaug. Į lietuvių kalbą šio autoriaus romanai, kiek žinau, dar neišversti, bet šito pavadinimas galėtų skambėti kaip „Begalinis pokštas“, o dar geriau — „Begalinis bajeris“. D. F. Wallace’o nebeliko 2008-aisiais. Šiandien sukanka lygiai 22 metai, kai „Begalinis pokštas“ pasirodė, ir norisi tiek sau, tiek visiems priminti, koks ilgas kartais knygos kelias iš nebūties, nežinomybės iki, na, jei ne šlovės, tai bent auditorijos, kuri supranta tai, kas toje knygoje tarp eilučių tūno. Tam, kad knyga gyventų, o gimsta ji skaitoma, reikia laiko. Jei knyga išimama iš prekybos po metų, nesulaukus komercinės sėkmės, kaip tai daroma Lietuvoje… ai, patylėsiu.

    Jonathanas Franzenas kadaise parašė eulogiją savo bičiuliui D. F. Wallace’ui. Štai keletas ištraukų (verčiau aš):

    Kaip daugelis rašytojų, ir netgi labiau negu dauguma jų, Dave’as mėgo valdyti situaciją. Jį lengvai sujaukdavo chaotiškos socialinės aplinkybės. Be Karenos esu matęs jį vakarėlyje tik du kartus. Į vieną pobūvį, kurį surengė Adamas Begley, turėjau atitempti beveik jėga, bet vos tik įėjome pro duris ir sekundei paleidau jį iš akių, apsisuko ant kulno ir grįžo į mano butą kramtyti tabako ir skaityti knygos. Kitame vakarėlyje neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik likti, nes tai buvo „Infinite Jest“ pristatymo šventė. Jis išgyveno tai, kartodamas ačiū, vėl ir vėl kartodamas ačiū su skausmingai perdėtu oficialumu.

    Nepaprastu koledžo dėstytoju Dave’as galėjo būti dėl vieno dalyko – darbovietės metodiškumo. Tuose rėmuose jis galėjo saugiai naudotis savo milžiniška ir tikra gerumo, išminties, patirties sankaupa. Interviu struktūra taip pat buvo saugi. Kai interviu objektu buvo pats Dave’as, jis galėjo atsipalaiduoti ir užsiimti klausinėtoju. Kai pats būdavo žurnalisto vietoje, dirbdavo geriausiai tuomet, kai galėdavo rasti techninį aptarnautoją – Johną McCainą lydėjusį operatorių, radijo šou studijos operatorių – kuris apsidžiaugdavo sutikęs žmogų, nuoširdžiai susidomėjusį jo darbo paslaptimis. Dave’as mėgo smulkmenas vardan smulkmenų, bet smulkmenos buvo ir jo širdyje susikaupusios meilės išdava: būdas prisiliesti prie kito gyvo žmogaus gan saugioje zonoje.

    O tai buvo daugmaž toks literatūros apibrėžimas, dėl kurio sutarėme savo pašnekesių ir susirašinėjimų metu 1990–ųjų pradžioje. Pamėgau Dave’ą nuo pirmojo iš jo gauto laiško, bet per du pirmuosius bandymus susitikti gyvai, dar būnant Kembridže, jis tiesiog nepasirodė. Net jau ėmus matytis, mūsų pasimatymai dažnai buvo įtempti ir skuboti – visai ne tokie intymūs, kaip keitimasis laiškais. Pamėgęs bičiulį iš pirmojo žvilgsnio, vis stengiausi įrodyti esąs gan linksmas ir gan protingas, bet jis turėjo įprotį spoksoti į tašką esantį kažkur už kelių mylių, ir tai vertė jaustis taip, tarsi mano pastangos būtų bergždžios. Nedaug dalykų gyvenime man yra suteikę didesnį pasiekimo jausmą negu Dave’o prajuokinimas.

    Bet ta „neutrali vidurinė zona, kurioje galima giliai prisiliesti kito gyvo žmogaus“: tai, kaip nusprendėme, buvo literatūros prasmė. Sutarėme sutarti dėl apibrėžimo: „būdas ištrūkti iš vienatvės“. Ir niekur kitur, kaip tik rašytinėje kalboje, Dave’as galėjo visiškai ir puikiai valdyti situaciją. Rašytojų amžininkų tarpe jo retorinis virtuoziškumas buvo pats stipriausias ir paveikiausias, ir išradingiausias. Nuo ilgesnių nei 70 ar 100 ar 140 žodžių sakinių gelmės iki trijų puslapių ilgio pastraipos makabriško humoro ar įstabių sąžinės išnarstymų, kuriuose galėjai užuosti ozoną iš traškios sakinių struktūros precizikos, pastangos nesijautimo ir tobulai muzikalių perėjimų dešimtyje skirtingų lygmenų – aukštai, žemai, viduriukas, techninis, hipsteriškas, moksliukas, filosofiškas, tarmiškas, vodeviliškas, didaktiškas, kietas, nelaimingai įsimylėjęs, lyriškas. Tie jo sakiniai ir tie puslapiai, parašyti tuomet, kai galėdavo kurti, buvo taip pat tikri ir saugiai patikimi, kaip ir visi kiti parašytieji per tuos dvidešimt metų, kai jį pažinojau. Tad galėčiau pasakoti istorijas apie sykį nutikusį trumpą nevėkšlišką mudviejų pasivažinėjimą arba galėčiau pasakoti apie žiemiškai gaivų kramtomojo tabako kvapą, likdavusį po jo apsilankymų mano mažame bute, arba galėčiau pasakoti apie nemokšiškas mūsų šachmatų partijas ir netgi dar labiau nemokšišką tenisą, kurį kartais žaidėme, – raminanti žaidimų struktūra versus keistas gilus broliškas varžymasis, verdantis po paviršiumi, – bet pagrindinis dalykas išties buvo rašymas. Labiausiai įtemptas bendravimas per tą laiką, kai pažinojau Dave’ą, tarp mudviejų vyko, kai jis sėdėjo mano krėsle vienas ir naktis po nakties, dešimt parų skaitė „Infinite Jest“ rankraštį. Tai knyga, kurioje jis pirmąkart save ir pasaulį priešpastatė taip, kaip norėjo. Mikroskopiniu lygmeniu: Dave’as Wallace’as buvo aistringiausias ir preciziškiausias prozos ženklintojas, kokį tik žemė yra nešiojusi. Globaliu lygmeniu: jis parašė tūkstančio puslapių apimties aukščiausios rūšies pokštą, kurio humoro pobūdis ir kokybė nesusvyravo, tačiau pokštas virto vis mažiau ir mažiau juokingu, skyrius po skyriaus, kol, artėjant prie galo, jutai, jog knygos pavadinimas galėjo būti ir „Begalinis liūdesys“. Dave’as sukalė taip, kaip dar niekas nesugebėjo.

    O dabar šitas simpatiškas, protingas, linksmas, jautrus žmogus iš vidurio Vakarų, kurio žmona nuostabi ir vietinis rėmėjų tinklas puikus, ir karjera sėkminga, ir puikus darbas puikioje mokymo įstaigoje su puikiais studentais, šitas žmogus atėmė sau gyvybę, o mes, likusieji, klausiame (cituojant „Infinite Jest“): „Tai nu, seni, kokios tavo problemos?“

  • Dedlaino apykaklė

    Kiekvienas rašytojas — nesvarbu kokio žanro, nesvarbu kokios srities — anksčiau ar vėliau susiduria su tokiu dalyku, kaip terminas, iki kurio reikalaujama pateikti tekstą. Kitaip tariant, jo darbui duodamas dedlainas. Iš anglų kalbos verčiant žodį deadline — mirties linija. Tai laiko riba, už kurios atsitiks kažkas baisaus.

    Kas gi baisaus, jeigu praleisiu terminą? Juk niekas nemirs!

    Mirs. Rašytojo reputacija. O reputaciją, kaip puikiai žinome, visi mes turime tik po vieną.

    Tiesa, viena vadybininkė man pusiau juokais pasakojo, kad yra išeitis — sugadinus reputaciją savo šalyje, galima emigruoti kur nors į kitą pasaulio pusę. Bet kiek kartų gyvenime tai įmanoma padaryti? Be to, gyvename ir virtualybėje, kur kiekvienas geras ir blogas mūsų poelgis, sprendimas ar darbas palieka neištrinamą pėdsaką.

    Dedlainus jaučiu visa savo esybe. Pojūtis maždaug toks: ant mano kaklo yra užrakinta apykaklė, ant kurios mirksi data, iki kurios pasižadėjau pateikti savo tekstą redakcijai. Kuo labiau artėja ta data, tuo tankiau mirksi skaičiukai. Galiausiai, žinau, jeigu neišsiųsiu teksto laiku, apykaklė detonuos. Bum! Ir mano galvos nebėra.

    Ar tai reiškia, kad gyvenu nuolatinėje baimėje? Ne, jokiu būdu. Galima sakyti, atvirkščiai, gyvenu nuolatinėje ramybėje. Kai nusistatau dedlainą ir sutariu dėl jo su redakcija, mano psichika susidėlioja procesą iki rezultato. Nors šiek tiek nerimauju, kai nėra įkvėpimo ar ilgai nerandu idėjos, visgi esu tikra, kad viską spėsiu, nes mano protas dirba.

    Mūsų protui patinka žinoti dedlainą. Jeigu dirbtume visai be terminų, greičiausiai labai mažai ką nuveiktume. Rašytojas yra pats sau darbdavys, todėl privalo derėtis pats su savimi ir laikytis nusistatytų taisyklių.

    Žinoma, būna tekstų — ypač dienoraštinių, poetinių, grožinių — kurie iššoka iš galvos bet kur ir bet kada. Dėl jų nesu niekam prisižadėjusi. Jeigu ir galėčiau nusistatyti, kad po savaitės pateiksiu jums eilėraštį, tai greičiausiai imčiau knistis po savo juodraščius ir archyvus. Na, o besiknisant gal ir naujas eilėraštis ištiktų. Be jokios garantijos dėl kokybės. Ir apskritai — be jokios garantijos.

    Ką daryti, jeigu atsitiko bėda ir dedlainas praleistas?

    Sutartyje būna maždaug toks įrašas: force majeure atveju, niekas nekaltas. Tie du lotyniški žodžiai reiškia: nenuspėjamą, neišvengiamą, neįveikiamą atvejį, dėl kurio buvo neįmanoma atlikti pasižadėtojo darbo. Jeigu atsitiko baisus dalykas, tereikia apie jį kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau. Kad redakcija galėtų planuoti savo darbus atitinkamai.

    Jeigu į jus trenkė nenuspėjamas, neišvengiamas ir neįveikiamas meilės žaibas ir jūs dingote iš realybės keliems mėnesiams arba ištiko kūrybine krize kartais vadinamas užgėrimo periodas arba sesijos egzaminai su nenuspėjamomis skolomis arba šiaip kas nors nenumatyto, tačiau ne fatališko, tai gali būti ir ne bėda — tereikia apie nukeliamą dedlainą kuo skubiau pranešti. Kuo. Skubiau.

    Praleistas dedlainas, kurį nutylėjote ir dargi neatsakėte į pora emailų iš redakcijos, reiškia viena: jūs vis dar vaikystėje ir žaidžiate slėpynių, manydamas, kad pasaulis jūsų nemato, nes užsimerkėte.

    Atsiminkite: reputacija. Elkitės kaip suaugęs ir tada su jumis elgsis kaip su suaugusiu. Paprasta!

    Profesionalus rašytojas — ne tik dirbantis žiniasklaidoje, bet ir reklamos, vertimų ar grožinės literatūros srityje — privalo išmokti laikytis dedlainų. Čia nėra jokių nuolaidų. Apykaklė tiesiog detonuos.

    (Nuotrauka yra kadras iš filmo „Battle Royale“.)

  • Skaitytojų virkdymo formulė

    Kaip pravirkdyti skaitytoją? Parašyti labai labai blogai. Atsivertę prastai parašytą knygą, verks ir skaitytojai, ir kritikai. O jei dar pirko knygą už savo pinigus…

    Apie rašymą esame prisigalvoję visokių mitų. Pavyzdžiui, tikime, kad mūsų emocinė būsena, kurios apimti rašėme, turėtų persiduoti ir skaitytojui. Anaiptol. Jei rašydamas verki, tai dar nereiškia, kad skaitydamas tavo tekstą žmogus apsiverks. Verkti visgi turėtų ne autorius, o auditorija. Ir ne todėl, kad blogai parašyta, o todėl, kad gerai.

    Taip, savo kūriniais mes bandome paveikti skaitytojo jausmus, bet to neįmanoma padaryti tiesiogiai, akivaizdžiai. Pajutęs bandymą pravirkdyti, bet kuris iš mūsų atsiriboja ir užsidaro. Savisauga. Panašiai būtų, jeigu kavinėje sutiktas žmogus iškart imtų pasakoti savo gyvenimo tragediją. Mes atsitrauktume, nes to žmogaus nepažįstame, jis dar nenusipelnė pasitikėjimo, dar nepapasakojo kas jis toks, dar neužsidirbo teisės į intymumą.

    Atvirumas už atvirumą. Jausmingumas už jausmingumą. Skaitytoją, kaip ir bet kurį klausytoją, reikia apšildyti, o tik paskui paimti už rankos ir nusivesti į gilią vietą, kur gali būti baisu ar skaudu.

    Padeda humoras. Saviironija. Juokas iš dalykų, kuriuos visi atpažįsta. Nereikia tyčia juokinti, pakanka tik būti atviram ir nemeluoti. Skamba kaip paprastas dalykas, tarytum atvirauti ir būti tikram — lengva. Bet pabandykite iš tiesų atsiverti — pradžioje prieš save, dienoraštyje — vėliau skaitykite ir svarstykite: ar pavyko? Kai supranti, kaip tai nelengva, imi labiau vertinti autorius, kuriems tai pavyksta.

    Skaitome tam, kad liktume su autorium dviese. Kad jis nusivestų mus ten, kur gyvenime nedažnai patenkame. Gilesniam atvirumui, bendrumui, tiesai. Kuo daugiau romanų perskaitome, tuo labiau išlavintas mūsų emocinis intelektas. Juk skaitydami tarsi išgyvename svetimas situacijas, paversdami jas savo patirtimi.

    Verkiau perskaičiusi paskutinį Michailo Šiškino romano „Laiškų knyga“ puslapį. Vėliau išanalizavau romaną straipsnyje, tačiau net nebandžiau rasti susigraudinimo priežasties. Ji buvo tarp eilučių. Manau, mane buvo ištikęs katarsis.

    Katarsis — skausminga pakylėjimo būsena, emocinio apsivalymo, suvokimo, sąmonės skaidrumo būsena. Teatre tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti spektaklį, turi progą pajusti katarsį – apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia.

    Įdomu patyrinėti skirtumą tarp tragedijos ir „siaubiako“. Siaubo žanriniuose kūriniuose skaitytojas irgi gąsdinamas baisiais dalykais, bet finale neverkia. Auditorija džiaugiasi, kad pagaliau košmaras baigėsi. Su palengvėjimu paslepia savo baimes į stalčių, kurį saugiai atidarys, skaitydami ar žiūrėdami kitą siaubo kūrinį.

    Dar vienas svarbus dalykas: auditorija negali įsitraukti į kūrinį, kurio nesupranta. Jei siužetas painus, nenuoseklus, jeigu nepaisoma priežastingumo, nieko nebus. Skaitytojas ne jaus, o galvos: kas per velnias? Kas darosi su tuo personažu? Gyvenime daug chaoso, tačiau realistinis kūrinys turi būti struktūriškai tikslus, o istorija aiški. (Todėl mes ir kuriame naratyvus, todėl mums jų ir reikia — kad iš chaoso ištrauktume prasmę.)

    Taigi mano skaitytojo virkdymo formulė tokia: atvirumas + humoras + priežastingumas + empatija + katarsis.

    Bet tai visai nereiškia, kad skaitytojas apsiverks, skaitydamas kūrinį. Būtina sąlyga: sinchronizacija. Knyga turi pasiekti skaitytoją būtent tokiu jo gyvenimo momentu, kai tema aktuali, su veikėju linkstama tapatintis, atitinka tipai, gyvenimo aplinkybės.

    Genialiais vadiname tuos autorius, kurie pasako tai, kas jau buvo skaitytojų galvose, tik ne taip elegantiškai išdėstyta. Kognityvinis teksto rišlumas sukuria tiesos įspūdį. Tiesą mes dažniausiai ne atrandame, o atpažįstame. Jei toji tiesa paliečia mūsų gyvenimo tragizmą, gal tai ir yra priežastis, dėl kurios apsiverkiame.

    Mane asmeniškai virkdo bendra žmonių veikla: dainavimas chore, škotų dūdmaišių pasirodymas, himno giedojimas, mišios bažnyčioje. Graudina žmogiškumo ženklai: mūsų gebėjimas peržengti egoizmą, priešiškumą, nepasitikėjimą vieni kitais. Nepažįstamo žmogaus šypsena ar pasisveikinimas gatvėje, parke, pajūryje. Pagalba tiems, kurie yra bejėgiai (vaikams, gyvūnams, seneliams). Pagalba iš žmogaus, kuris tau niekuo neskolingas.

    Jei apie tai dėstoma nuosekliai, pasitelkiant humorą, atvirai, labai tikėtina, kad suveiks empatija ir sulaistysiu puslapius ašaromis.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas