skaitantiems ir rašantiems

  • Skaitytojų virkdymo formulė

    Kaip pravirkdyti skaitytoją? Parašyti labai labai blogai. Atsivertę prastai parašytą knygą, verks ir skaitytojai, ir kritikai. O jei dar pirko knygą už savo pinigus…

    Apie rašymą esame prisigalvoję visokių mitų. Pavyzdžiui, tikime, kad mūsų emocinė būsena, kurios apimti rašėme, turėtų persiduoti ir skaitytojui. Anaiptol. Jei rašydamas verki, tai dar nereiškia, kad skaitydamas tavo tekstą žmogus apsiverks. Verkti visgi turėtų ne autorius, o auditorija. Ir ne todėl, kad blogai parašyta, o todėl, kad gerai.

    Taip, savo kūriniais mes bandome paveikti skaitytojo jausmus, bet to neįmanoma padaryti tiesiogiai, akivaizdžiai. Pajutęs bandymą pravirkdyti, bet kuris iš mūsų atsiriboja ir užsidaro. Savisauga. Panašiai būtų, jeigu kavinėje sutiktas žmogus iškart imtų pasakoti savo gyvenimo tragediją. Mes atsitrauktume, nes to žmogaus nepažįstame, jis dar nenusipelnė pasitikėjimo, dar nepapasakojo kas jis toks, dar neužsidirbo teisės į intymumą.

    Atvirumas už atvirumą. Jausmingumas už jausmingumą. Skaitytoją, kaip ir bet kurį klausytoją, reikia apšildyti, o tik paskui paimti už rankos ir nusivesti į gilią vietą, kur gali būti baisu ar skaudu.

    Padeda humoras. Saviironija. Juokas iš dalykų, kuriuos visi atpažįsta. Nereikia tyčia juokinti, pakanka tik būti atviram ir nemeluoti. Skamba kaip paprastas dalykas, tarytum atvirauti ir būti tikram — lengva. Bet pabandykite iš tiesų atsiverti — pradžioje prieš save, dienoraštyje — vėliau skaitykite ir svarstykite: ar pavyko? Kai supranti, kaip tai nelengva, imi labiau vertinti autorius, kuriems tai pavyksta.

    Skaitome tam, kad liktume su autorium dviese. Kad jis nusivestų mus ten, kur gyvenime nedažnai patenkame. Gilesniam atvirumui, bendrumui, tiesai. Kuo daugiau romanų perskaitome, tuo labiau išlavintas mūsų emocinis intelektas. Juk skaitydami tarsi išgyvename svetimas situacijas, paversdami jas savo patirtimi.

    Verkiau perskaičiusi paskutinį Michailo Šiškino romano „Laiškų knyga“ puslapį. Vėliau išanalizavau romaną straipsnyje, tačiau net nebandžiau rasti susigraudinimo priežasties. Ji buvo tarp eilučių. Manau, mane buvo ištikęs katarsis.

    Katarsis — skausminga pakylėjimo būsena, emocinio apsivalymo, suvokimo, sąmonės skaidrumo būsena. Teatre tragedija turi moralą, o publika, žiūrinti spektaklį, turi progą pajusti katarsį – apsivalymą per kančią. Kitaip tariant, tragedijos finale publika ne pyksta, o verkia.

    Įdomu patyrinėti skirtumą tarp tragedijos ir „siaubiako“. Siaubo žanriniuose kūriniuose skaitytojas irgi gąsdinamas baisiais dalykais, bet finale neverkia. Auditorija džiaugiasi, kad pagaliau košmaras baigėsi. Su palengvėjimu paslepia savo baimes į stalčių, kurį saugiai atidarys, skaitydami ar žiūrėdami kitą siaubo kūrinį.

    Dar vienas svarbus dalykas: auditorija negali įsitraukti į kūrinį, kurio nesupranta. Jei siužetas painus, nenuoseklus, jeigu nepaisoma priežastingumo, nieko nebus. Skaitytojas ne jaus, o galvos: kas per velnias? Kas darosi su tuo personažu? Gyvenime daug chaoso, tačiau realistinis kūrinys turi būti struktūriškai tikslus, o istorija aiški. (Todėl mes ir kuriame naratyvus, todėl mums jų ir reikia — kad iš chaoso ištrauktume prasmę.)

    Taigi mano skaitytojo virkdymo formulė tokia: atvirumas + humoras + priežastingumas + empatija + katarsis.

    Bet tai visai nereiškia, kad skaitytojas apsiverks, skaitydamas kūrinį. Būtina sąlyga: sinchronizacija. Knyga turi pasiekti skaitytoją būtent tokiu jo gyvenimo momentu, kai tema aktuali, su veikėju linkstama tapatintis, atitinka tipai, gyvenimo aplinkybės.

    Genialiais vadiname tuos autorius, kurie pasako tai, kas jau buvo skaitytojų galvose, tik ne taip elegantiškai išdėstyta. Kognityvinis teksto rišlumas sukuria tiesos įspūdį. Tiesą mes dažniausiai ne atrandame, o atpažįstame. Jei toji tiesa paliečia mūsų gyvenimo tragizmą, gal tai ir yra priežastis, dėl kurios apsiverkiame.

    Mane asmeniškai virkdo bendra žmonių veikla: dainavimas chore, škotų dūdmaišių pasirodymas, himno giedojimas, mišios bažnyčioje. Graudina žmogiškumo ženklai: mūsų gebėjimas peržengti egoizmą, priešiškumą, nepasitikėjimą vieni kitais. Nepažįstamo žmogaus šypsena ar pasisveikinimas gatvėje, parke, pajūryje. Pagalba tiems, kurie yra bejėgiai (vaikams, gyvūnams, seneliams). Pagalba iš žmogaus, kuris tau niekuo neskolingas.

    Jei apie tai dėstoma nuosekliai, pasitelkiant humorą, atvirai, labai tikėtina, kad suveiks empatija ir sulaistysiu puslapius ašaromis.

  • Literatūra kaip vyrų žaidimas

    Paskutiniame praeitų metų „Nemuno“ numeryje rasite straipsnį, kuriame pristatau savo mylimo autoriaus K. O. Knausgaardo fenomeną, ir kelias ištraukas iš jo knygos „Žiema“ (kurias perskaitę, bijau, nesusidarysite tikro įspūdžio apie tai, kodėl tas fenomenas atsirado). Tuo pačiu atsisveikinu su „Nemunu“, kuris pernai man buvo tapęs išskirtine minčių išsakymo vieta. Gaila, kad straipsniai vis dar nelaisvi internete, teks palaukti. (Į vakuumą neišėjau! Apie naujus savo darbus greit pranešiu.)

    O čia ištrauka iš mano straipsnio:

    Mano pažintis su K. O. Knausgaardo šešiatomiu romanu „Mano kova“ (norv. Min Kamp) prasidėjo nuo antrosios knygos „Įsimylėjęs vyras“ (skaičiau anglišką vertimą A Man in Love). Pirmasis teksto srautas – knygoje nėra skyrių, ji parašyta srautais – apie tai, kaip šeima su dviem mažamečiais vaikais vyksta atostogauti. Iškart įtraukia atviras pasakojimas apie dirginančią, klampią, karščio ir troškulio nualinto vyro, dviejų vaikų tėvo, būseną. Jis norėtų dirbti, o ne atostogauti, tačiau nusileidžia moters pageidavimui, tiksliau, visuotinai priimtoms normoms, kad šeima turi leisti vasaros atostogas kur nors užmiestyje, nors su vaikais tai labai sunku pavadinti poilsiu. Tai pragaras, o pasakotojas – kankinys. Netrukus sužinome, kad jis yra rašytojas, kuriam reikia laiko ir erdvės vienatvei, kūrybai. Visa tai reikės išplėšti, išsikovoti. Tokia jo kova.

    Penktajame romano tome, pavadinimu „Some Rain Must Fall“ („Turėtų palyti“), pasakojama apie dešimtmetį, praleistą Bergene, amžiaus tarpsnyje nuo devyniolikos iki trisdešimties. Tai studijų ir „užsikabinimo“ metai. Kelissyk įsimylima ir sutinkama pirmoji žmona. Atveriami norvegų literatūros užkulisiai: gerai užsuktas leidybos variklis, egzistuoja kritika, redaktoriai ieško naujų autorių ir aktyviai padeda jiems. Sužinome, kad su jaunu rašytoju leidėjas susitiko šiam dar nepateikus nė puslapio, nes jį pagyrė kitas jaunasis debiutantas. Redaktorius perskaitė K. O. Knausgaardo kritinius straipsnius spaudoje ir pakvietė pasikalbėti. Dešimt minučių dėmesio, ir jau pasiūlymas: kai parašysi ką nors, atsiųsk man. O, kokį entuziazmą sukėlė! Parašęs pirmą šimtą puslapių, iškart nusiuntė. Redaktorius ilgai neatsakė, ir jaunuolis ėmė save graužti už tai, kam pateikė nesąmonę. Bet štai atėjo laiškas: puiku, nuostabu, laukiu likusio teksto, ir jau galime planuoti knygos išleidimą! Ką jūs manote – rašytojas sėda ir išpila dar du šimtus puslapių. Vėl siunčia leidyklai. Jam iškart siūlo knygos pavadinimą. Nors romanas nebaigtas, redaktorius nuramina, kad galėtų jį publikuoti net ir tuo atveju, jeigu autorių partrenktų autobusas. Po to – dar trys mėnesiai sunkaus darbo. Jaunuolis it apsėstas pluša, pamiršęs viską pasaulyje (jo žmonai tai nepatinka). Galiausiai įvyksta knygos pristatymas, dalyvaujama festivaliuose, susitikimuose su skaitytojais… K. O. Knausgaardą iškeikia kai kurie kolegos: debiutantas rašo prastai, bet užtat koks gražus! Vienas garbus autorius net griebia už kiaušų tikrąja tų žodžių prasme. Šiltas gildijos priėmimas! Po kurio laiko romano teises nuperka anglai… Paskui stoja ilga pauzė – ar pavyks rašyti toliau? Žinome, kad pavyks. Knygoje naujas kūrybos procesas „užsiveda“ prieš pat pabaigą – skyrybas su pirmąja žmona ir išvykimą iš Bergeno.

    Skaitant visa tai, intrigavo viena potemė – literatūra kaip vyrų žaidimas. K. O. Knausgaardo moterys – kasdienybei ir seksui. Su merginomis jis valgo, žiūri kiną, miega, merginos rašytoją traukia iš girtuoklystės. Jis bando būti geras žmogus – ir tampa geresnis, kai įsimyli. Užtat vyrai yra jo kompanionai, sielos draugai, intelekto maitintojai, kolegos. Moterys trukdo menininkams kurti, nors padeda nenuskęsti buityje. Vidinis veiksmas, konfliktai, intrigos vyksta tik tarp vyrų. K. O. Knausgaardas skaito vyrus autorius, semiasi iš jų įkvėpimo, mėgdžioja, kalbasi su jais per literatūrą. Moterų toje terpėje tarsi nėra arba jos tik šmėkšteli ir dingsta. Tiesa, Bergeno rašymo kursuose moterų būta, tačiau, šiems pasibaigus, jų nebegirdėti. (Turbūt išėjo padėti savo vyrams kurti.) Vienos bendrakursės darbą K. O. Knausgaardas begėdiškai nuplagijavo. Nors netinka sakyti „begėdiškai“, nes jam visgi buvo gėda, taip smarkiai, kad anuomet neprisipažino ir spiriamas prie sienos. Vėliau išpažino kaltę, aprašė.

    Nepaisant to, kad vėliau vedė rašytoją, poetę, apie jų intelektinius santykius sužinome mažiau negu apie dalyvavimą žmonos gimdymuose. Žmona yra jo vaikų motina ir kūrybos stabdis. Didžiausias kūrybos pagalbininkas – artimas bičiulis, vardu Geiras.

    Norvegų kilmės amerikietė rašytoja Siri Hustvedt, regis, pastebėjo šią potemę. Niujorke vesdama K. O. Knausgaardo knygos pirmojo tomo pristatymą, uždavė feministinį klausimą: „Ši knyga apie vyrus… Apie obsesinį ryšį, meilę ir neapykantą sunkaus charakterio tėvui, kuris galėtų būti pavadintas neįmanomu tėvu. Taip pat apie dviejų brolių artimą ryšį. Sesuo yra, bet beveik nepasirodo. Motinos charakteris gan blankus, bet akivaizdžiai daug ramesnis ir sveikesnis nei tėvo. Dvi žmonos – tarsi buitinio peizažo dalis drauge su vaikais, įkyriais jų balsais, pokalbiais telefonu… Su draugėmis sieja seksualinės patirties istorijos, jos yra mylimosios arba paauglystės susidomėjimo objektai. Su moterimis neužmezgamos intelektinės draugystės, nepastebėjau jokių moterų literatūros įtakų, išskyrus galbūt Julios Kristevos, kuri romane minima, jei neklystu, du kartus… Man išties smalsu, ar jūs sąmoningai rašėte tokią vyrišką istoriją?“

    Autoriaus atsakymas toks: „Kai rašiau, apie tai negalvojau. Tiesiog rašiau. Bet tai knyga apie tapatybę, apie vyrišką tapatybę, todėl, žinoma, tėvas ir brolis yra svarbūs, bet tai… iš tiesų tai ne… Turėjau daugiau parašyti apie mamą, bet negalėjau, taigi čia tam tikras trūkumas arba… tiesiog buvo neįmanoma apie tai kalbėti. Kadangi mano tėvas miręs, o mama dar gyva, buvo neįmanoma apie tai kalbėti. O kitas dalykas tas, kad man labai artimus žmones – mamą ar žmoną, ar kitus – sunku išgirsti, sunku pamatyti. Bet jei santykiai yra labiau konkurencingi, įmanoma tuos žmones pamatyti, nes per tai atsiranda ryšys. Todėl mano knygose tų, kurie man kažką duoda, kaip mama, mano žmona, negalima pamatyti, sunku apibrėžti…“

    Kai S. Hustvedt išėjo iš knygos pristatymo, mintys galvoje toliau sukosi: ką reiškia „konkurencingi santykiai“? Kodėl rašytojo santykiai su moterimis nekonkurencingi? Kodėl moteris nedaro įtakos, neveikia romanuose, tampa nematoma tarsi gorila aikštelėje? (Viename iš psichologinių tyrimų žmonėms, žiūrintiems krepšinio varžybų vaizdo įrašą, užduodama skaičiuoti kamuolio perdavimus, niekas nepamato, kad penktoje minutėje į aikštelę išbėga žmogus, persirengęs gorila. Kaip keistai beskambėtų, mūsų visuomenėje ir literatūroje, kuri ją atspindi, vis dar nepastebimos moterys, nes dėmesys – kitur.)

    S. Hustvedt tai pribloškė: „Netikiu, kad Knausgaardas iš tiesų mano, jog Kristeva yra vienintelė iš visų gyvųjų ir mirusiųjų moterų, gebanti gerai rašyti ar galvoti. Tai būtų absurdiška. Dėl to spėju, kad jam konkurencija, literatūrinė ar bet kokia kita, reiškia lygiavimąsi su kitais vyrais.“ Būdama ne tik literatė, bet ir mokslininkė, ji pastebi paraleles su kitomis sritimis, kuriose dominuoja vyriškoji lytis: „Ne vienintelis Knausgaardas nurašo moteris kaip nekonkurencingas. Gali būti, kad jis tiesiog yra nuoširdesnis negu literatūros, mokslo ir kitų sričių vyrija, nematanti ar negirdinti moters todėl, kad ji „ne konkurentė“. Nemanau, kad tik dėl tos priežasties moteris tampa nematoma kambaryje arba platesnėje literatūros zonoje, bet tai tikrai įdomi mintis, kurią galima apsvarstyti. Gal Knausgaardas tiesiog sąmoningai suvokia požiūrį, kuriuo kiti vyrai ir moterys besąlygiškai tiki, tačiau negali išreikšti arba nutyli?“

    Literatūra kaip vyrų žaidimas

  • Žengiant apkabinti

    Mistikė Simone Weil savo draugui iš kito kontinento rašė: „Mylėkime atstumą, kuris nuaustas draugystės gijomis, nes tie, kurie vienas kito nemyli, nebūna išskirti.“ Weil suprato meilę kaip erdvę, kuri užpildo ir nuspalvina atstumą tarp jos ir draugo. Net kai tas draugas peržengia namų slenkstį, kai kas išlieka neįmanomai tolima: žengi apkabinti, o tavo rankos apsiveja paslaptį, apsiveja nežinomybę, apsiveja tai, ko negali turėti. Tolimybė įsiskverbia netgi į artimiausius. Galiausiai juk mes vargiai pažįstame savo pačių gelmes.

    Tai trumputė ištrauka iš Rebeccos Solnit esė knygos „A Field Guide to Getting Lost“, kurią šiuo metu lėtai su pasimėgavimu skaitau. Kai pirkau ją Paviljono knygų savaitgalio mugėje iš Eureka! stendo, šnektelėjome su pardavėju B., kuris, regis, neparduoda to, ko pats neperskaito. Abu žinojome kitas šios autorės knygas, bet prisipažinau, kad nesu nieko skaičiusi, ir jau per dažnai matau jos pavardę, pasižadėjau ką nors įsigyti. (Perku iš knygynų tam, kad jie gyvuotų. Juos reikia remti.)

    Pavadinimas man pasirodė tinkamas progai — gidas pasimetusiems — arba: patarimai, kaip pasiklysti — arba: klaidžiojimų žemėlapis. Lietuviškai ši knyga kažin ar bus išversta, kaip ir daugelis tų, kuriose apstu citatų, nuorodų, pokalbių su kitais tekstais ir kontekstais. Bet tiems, kurie jaučiasi gyveną pasauliniame kontekste, reikia tokių laimingų sutapimų, kaip šis: pamačiau knygą originalo kalba, griebiau ir sumokėjau.

    — Apie ką ji? — paklausė mano draugė, B. bendradarbė.

    — Apie nieką! — atsakėme duetu ir nusijuokėme.

    Nes esė paprastai apie nieką. Bet kai kurios eseistinės knygos dėl to ne mažiau nuostabios, nes jų struktūra aiški ir laisva, temos nuosekliai išvystytos, autorių kalbėjimas įtaigus ir nuoširdus. Tai reikia suuosti iš biografijos, iš viršelio panašiai, kaip perkant vyną, iš etiketės, pagaliau — iš pavadinimo.

    Įsiminusios esė knygos, su kuriomis vėl norėčiau pagyventi, — Williamo H. Gasso „On Being Blue“ (apie mėlynumą ir liūdesį, ir kalbą, ir nieką), Saulo Framptono „When I Am Playing with My Cat, How Do I Know She Is Not Playing with Me?“ (apie Michelį de Montaigne’į), Kenya Hara „White“ (apie japonų baltos spalvos suvokimą, apie popierių), Octavio Paz „The Double Flame: Love and Eroticism“ (seno žmogaus mintys apie poeziją ir meilę), Roberto Calasso „The Art of the Publisher“ (apie knygų leidybos reiškinius) ir dedu daugtaškį.

    Šiais metais nusipirkau daugiau knygų negu perskaičiau. Buvau išsigandusi, kad neteksiu savo dešimties metų rinktos bibliotekos, bet didžiąją dalį atgavau. Kai kurias knygas praradau, bet jas prisimenu, todėl — tai ne visam.

    Šiais metais atradau talentų kituose. Atgavau pasitikėjimą savo socialumu. Parašiau publicistinių straipsnių ir esė. Daug puslapių dienoraščio, kuris man padėjo išgyventi. Šiek tiek eilių, kuriose užspęsta nuotaika. Sutikau naujų mokytojų. Nepraradau tikėjimo žmonėmis. Šokau ir gėriau vyną. Numiriau ir prisikėliau. Žengiau apkabinti pasaulį tarsi tolimą draugą. Apsivijau rankomis tuštumą, paslaptį, nežinomybę. Tai, ko negaliu turėti.

    Gerų naujų metų! Susitikime tekstuose, dirbtuvėse ir bibliotekose su katėmis, šunimis ir knygų žiurkėmis!

    Sandra

  • Kaip debiutuoti: čiabukas

    Ilgą laiką nesugalvojau, kaip gi lietuviškai pavadinti tokį fainą paraštinį reiškinį: chapbook. Neseniai radau jį išverstą kaip čiabukas. Poetas (ir leidėjas) Tomas S. Butkus paaiškino žodį čiabukas taip: tai apverstas dviejų lietuviškų žodžių junginys būti čia. Jeigu taip, neverta ieškoti geresnio chapbook vertimo.

    O kas tai yra, tas čiabukas? Tai maža knygelė, brošiūra ar net lankstinukas, labai panašus į ziną. Zinas paprastai skirtas vizualiam menui, komiksui, eksperimentui, kelių autorių darbų rinkiniui, tai gali būti mažas subkultūrinis žurnalas. Čiabukas skirtas labiau tradicinės formos tekstams, o dažniausiai — bent kiek man teko susidurti — poezijai.

    Čiabuko sovietinis variantas — samizdat. Bet samizdatas būdavo ir didesnės apimties tekstas, romanas, pavyzdžiui. Autoriai patys išleisdavo kūrinius perkopijuodami tekstus, spausdindavo per kalkę po kelis puslapius iš karto, ir taip darydavo todėl, kad jų kūryba buvo nepalanki sovietiniam režimui ir negalėdavo būti platinama oficialiais kanalais. Samizdatai būdavo slapti ir pavojingi, už jų laikymą, platinimą ar skaitymą žmonės būdavo baudžiami. Esu laikiusi rankoje per mėlyną kalkę spausdintą Rimo Vėžio poezijos samizdatą, bet jau tais laikais, kai buvo nepavojinga.

    Sykį užsisakiau internetu vieno australo poezijos čiabuką. Tai buvo mažytis leidinys, kurio viršelį puošė autorinė akvarelė, o viduje buvo gal dešimt eilėraščių. Beje, čiabukas nebuvo labai pigus, jo kaina — tikrai neskaičiuojama pagal puslapius ar tai, kiek kvadratinių centimetrų popieriaus buvo sunaudota jo gamybai. Kai perki čiabuką, žinai, kad remi autorių, reiškinį ir nori turėti mažą keistą leidinį. Galbūt juos renki, galbūt išleidi savo čiabuką ir pasijunti slaptos čiabukinių poetų draugijos dalimi. Su tuo australu dar persimetėm keliais emailais, paklausiau jo apie poezijos situaciją Australijoje, o jis man atsakė, kad poezija jau seniai nebėra kažkas tokio didingo, poetai nebesijaučia pranašais ir aiškiaregiais, dauguma eilėraščių cirkuliuoja va taip, per čiabukus ir skaitymų vakarus, tai tiesiog keistuolių, mylinčių poeziją ir negalinčių jos nekurti, tinklas. Man pasirodė, kad tai gražiausias požiūris į kūrybą. Ir tikriausias.

    Pirmąjį savo poezijos rinkinį išleidau per blurb.com. Čiabuką „Šuolis į tamsą“ galite skaityti online (nuoroda) ar net įsigyti. Nepasiimu jokio atlygio už pardavimus, tiesiog dalinuosi, kaina mokama už spausdinimą ir platformą, kurioje autorius gali sumaketuoti knygą pats ir pardavinėti su antkainiu, jeigu nori. Štai vienas paprastas ir nemokamas būdas debiutuoti.

    Bet šiais metais padariau dar paprasčiau: sumaketavau savo čiabuką „Laisvė nuoga krūtine“ pati inDesign programoje, susiradau spaustuvę Kaune, kuri gamina mažus tiražus už prieinamą kainą (tai skaitmeninė, ne ofsetinė, spauda), ir išleidau 50 vienetų už 50 eurų (Mažų tiražų spaustuvė: spausdinimas.eu). Taigi vieno čiabuko savikaina 1 euras. Galime sau leisti? Galime.

    Galima maketuoti ir Word programoje, tik paskui, siunčiant spaustuvei, vis tiek reikės konvertuoti į PDF formatą. Duosiu ir tokį patarimą, nes ne visiems tai akivaizdu: pasistenkite nenaudoti šrifto Times New Roman, kad ir koks gražus jums atrodytų, jis yra dalykinių, ofisinių, darbinių tekstų šriftas. Paieškokite kito, Wordas turi visai gerą kolekciją. Leidinio dydis gali būti A5 (pusė A4 lapo). Šitai paprasta nusistatyti Worde, patogu namie išsibandyti ir atsispausdinti keletą puslapių, kad matytumėte, ar geras šrifto dydis, ar gražiai atrodo puslapis ir pan. Tegul sau šaiposi tikri dizaineriai ir maketuotojai, mums, rašytojams, svarbiausia, kad mūsų tekstus žmonės skaitytų. O grožis — labai subjektyvus.

    Spaustuvei viską siųsti galima internetu, nereikia ten važiuoti, kad susitartum, koks bus viršelio ir vidinių puslapių popierius. Darbuotojas patars. Galiausiai jam galima ir paskambinti. Skaitmeninės spaudos gerumas tame, kad galima atsispausdinti kad ir vieną egzempliorių, kad ir tris. Atsiradus reikalui — vėl užsisakyti ir atsispausdinti keletą. Išlaidos dar sumažėja.

    Kodėl smagu taip debiutuoti? Kai leidi kūrinių rinkinį, prisiverti kažką užbaigti, susumuoti, sudėlioti tekstus į struktūrą. Kai sugalvoji rinkinio pavadinimą — apibrėži tą laikotarpį, per kurį tekstai gimė. Išleidi — užbrėži pabaigos liniją ir atveri naują horizontą. Kai vienas darbas baigtas, turi ką rodyti, gali kažką dovanoti, keistis, aptarti. Ir pradedi naują etapą. Išsiplauni teptukus ir esi pasiruošusi tapyti kitus peizažus ar portretus. Man regis, čiabukas labai puikus daiktas tokiam procesui.

    Labai džiaugiuosi, kad savo pavyzdžiu sugundžiau dar vieną rašytoją ir prieš keletą dienų jos darbo vaisius atkeliavo į mano pašto dėžutę. Renata Karvelis išleido čiabuką „Poems after sex“. Todėl nuotraukoje matote jau du čiabukus, kurių viršeliai, o ir turiniai, kalbasi.

    Renata man parašė: „Iš tikro, nežinau, kaip tau, bet aš JUTAU visus tuos etapus. Tekstų atranka, redagavimas, redagavimas, redagavimas, pildymas, pavadinimas, viršelis, redagavimas, redagavimas, titulinis, spausdinimas, gatavas produktas. Tokia MINI REPETICIJA prieš „tikrą“ knygą. Jau galėsiu numatyti TĄ JAUSMĄ.“

    Jei pageidaujate gauti mano ar Renatos čiabuką, susisiekite asmeniškai per feisbuką. Renatos blogas: Sapnalaikis.

  • Menas vietoj vienatvės

    Ar kada pagalvojote, kad jūsų geriausi draugai — žmonės, kurie gyveno prieš 250 metų? Arba tie, kurių niekada nesat sutikęs ir nesutiksite? Arba tie, kuriuos sutiksite per knygų mugę, jie jums pasirašys knygoje ir… viskas? Filosofas Alainas de Bottonas ir vėl ištraukė įdomų klausimą: ar intelektualūs žmonės vienišesni? Iškart perspėjo, kad turi omenyje ne pasikėlusius proto bokštus, o tuos, kurių emocinis intelektas yra labiau išvystytas. Tai žmonės, kurie daugiau tyrinėja save ir daro gilesnes įžvalgas. Tai tie, kurie dažniau tyli, o kai prabyla, jų kalbos trikdo ir verčia normalius žmones nepaskirti kito pasimatymo… Ir čia kyla de Bottono hipotezė apie tai, kam reikalingas menas ir jo kūrėjai.

  • Rašytojos irgi monstrės

    Esu jau ne kartą save pavadinusi monstre, nes filosofas Slavojus Žižekas taip yra save pavadinęs. Mano monstriškumas slypi mažuose dalykuose, o labiausiai — pasiryžime ir toliau daryti tai, ką jaučiu privalanti daryti, nes tai gilus mano vidinis poreikis.

    Neseniai The Paris Review publikuotas straipsnis skiriamas labiau monstrams vyrams, o ne moterims. Ir tų vyrų monstriškumas, mano akimis, yra daug baisesnis, o mes juo kažkodėl žavimės. Bet štai dalis apie moterų nuodėmes. Manyje jis surezonavo, nors ir neturiu šeimos, vaikų. Net šeimos neturėjimas ar dingimas iš buitinio gyvenimo intensyvaus rašymo laikotarpiais gali būti priskirtas monstro savybėms. Ir visgi mes, tos, kurios irgi moka baigti tai, ką pradeda, neturime pasirinkimo.

    Claire Dederer rašo (vertimas mano):

    „Rašytoja moteris galbūt nenusižudo ar nepalieka savo vaikų. Bet visgi palieka kažką, savo tam tikrą maitinantį elementą. Užbaigus rašyti knygą, grindys lieka prišiukšlintos sulaužytų dalykėlių: nepavykusių pasimatymų, sulaužytų pažadų, nutrauktų susižadėjimų. Kiti, daug svarbesni pamiršimai ir nesėkmės: nepatikrinti vaikų namų darbai, nepaskambinta tėvams, apleistas vedybinis seksas. Tam, kad būtų parašyta knyga, šiuos dalykus teko sugadinti.

    Aišku, man būdingas paprastasis žmogiškas monstriškumas, tos nepažinios gelmės, užslopintas Haidas. Bet turiu ir akivaizdesnį, dažniau sutinkamą monstriškumą — esu ta, kuri visad užbaigia darbą iki galo. Tie, kurie užbaigia, visada yra monstrai. Woody Allenas ne tik bando per metus sukurti filmą. Jis bando per metus išleisti filmą.

    Tas savotiškas darbų užbaigėjų monstriškumas man atrodo artimas vienatvei: palikti šeimą, rašyti tekstus svetimoje kabinoje ar pigiai išnuomotame motelio kambaryje. Jei negaliu visiškai atsijungti, slepiuosi savo šaltame biure, susisuku į šalikus, apsimaunu pirštines be pirštų, kailinė kepurė kėpso ant galvos, dirbu iki apsivėmimo, kad tik pavyktų užbaigti.

    Nes tikras menininkas yra tas, kuris užbaigia. Turi būti monstras, kad ne tik pradėtum, bet ir užbaigtum tai, ką pradėjai. O tarp pradžios ir pabaigos tenka išdarinėti smulkius vandalizmo aktus.

    Mudvi su drauge nepadarėme nieko monstriško, tik tikėjomės, kad kas nors prižiūrės mūsų vaikus, kol baigsime darbus. Tai nėra taip blogai, kaip prievartauti ar netgi, tarkim, versti kitą žmogų žiūrėti, kaip smaukai į gėlės vazoną. Gali atrodyti, kad trikdančiai suplaku į viena du skirtingus dalykus — vyrus plėšrūnus ir moteris baigiančias darbus iki galo. Taip ir yra. Nes mes, moterys, darančios tai, ką privalome, kad rašytume ar kurtume meną, dėl to kartais jaučiamės monstriškai. O kiti skuba mus taip ir nupiešti.“

    What Do We Do with the Art of Monstrous Men? — Claire Dederer

  • Genijaus pasaulio netobuli veikėjai

    Japonų genijaus Hayao Miyazakio filmai jaudina ir ilgai išlieka atmintyje. Jo „Haulo judančią pilį“ („Howl’s Moving Castle“) vis pasižiūriu kasmet, ir kaskart lieku apstulbinta tiek istorijos, tiek atlikimo. Šiame trumpame video esė apie Miyazakio kūrybinį kredo radau gerų minčių, tinkančių ir rašymui. Pavyzdžiui, kas yra gyvas, trimatis personažas? Kaip sukurti neigiamą personažą, kad jis išliktų žmogiškas? Ir apskritai, kas yra tas žmogiškumas, kurio taip ieškome savo ir kitų kūriniuose? Dar vienas puikus momentas: pastebėjimas apie tai, kad japonų kūriniuose nėra krikščioniškojo dualumo, gėris nėra atskirtas nuo blogio ir vienas nebando nugalėti kito, kaip holivudiškoje produkcijoje. Miyazakio pasauliuose tamsa ir šviesa dzenbudistiškai integruota kiekviename, kaip Jing ir Jang.

     

  • Užsimiršimas knygose

    Būna laikotarpių, kai nerašai, ir dėl to jaudiniesi. Būna, kad net neskaitai ir jaudiniesi. Būna, kad nerašai, neskaitai ir nesijaudini. Daug baisiau negu tai. Jauti paniką.

    Kaip pasakė vienas rašytojas: „Mylint rašymas atrodo bergždžias.“ Kai nerašau, teisinuosi, kad tuo metu esu įsimylėjusi, išėjusi į žmones, netekusi žado, neturiu ką pasakyti ne tik pasauliui, bet ir sau. Ar būtina jausti prasmę? Staiga tampa svarbu prasmė. Nematau prasmės ten, kur kitu atveju prasmės ir neieškodavau. Dar ir kitiems pasakydavau: rašyme nėra prasmės, nereikia jos ten ieškoti. Rašymas beprasmis, kaip ir pats gyvenimas. Bet žinau, kad yra ir kita pusė: kvėpuoti irgi beprasmiška, bet nekvėpuodama juk numirčiau. O nerašydama? Gyvenu visai įdomiai, net kai neskaitau.

    Britas Geoffas Dyeris, kurio knygą „Zona“ neseniai perskaičiau su malonumu (ir vėl atradau skaitymo prasmę*), parašė esė „Skaitytojo blokas“ („Reader’s Block“) apie tai, kodėl neskaito. Tik per jį suvokiau, kad išgyvenu panašius dalykus — ir būtent tame amžiuje, virš keturiasdešimties — kai skaitai ir jautiesi kaltas, kad nedirbi nieko rimto, pavyzdžiui, nerašai, kai spoksai į prikimštą savo knygų lentyną ir ranka nesitiesia, nes nebematai nieko skaitomo. Ne tai, kad nebūtų dar neperskaitytų dalykų. Knygos nedomina. Gal išvis nebėra ką skaityti? Ne tik mano lentynoje, bet ir apskritai?

    Daugybę autorių esame pasilikę skaitymui „kada nors“, kai bus daugiau laiko, kai tapsime vyresni, kai paaugs vaikai, kai išeisime į pensiją, kai būsime patyrę gyvenimo ir labiau suprasime aprašomus kontekstus. Tai kada visgi geriau skaityti klasikus — Tolstojų, Plath, Flaubertą, Woolf, Kafką, Goethe’ę? Paaiškėjo, ne man vienai atrodo, kad juos skaityti visgi tinka jaunystėje, kuriai būdinga ir depresija, ir mazochizmas, ir aklas pasitikėjimas autoritetais… Štai praeina laikas ir surauki nosį, radusi prastą Prousto vertimą. Sakai, geriau nieko, negu toks. Ir eini mokytis originalo kalbos.

    Kai feisbuke visi siuntinėjo vieni kitiems iššūkį parašyti dešimt labiausiai įtakojusių knygų, aš irgi susidėliojau sąrašėlį, bet niekam nerodžiau. Žiūrėdama į jį susimąsčiau. Ten nebuvo knygos, kurią būčiau perskaičiusi per pastarąjį dešimtmetį, visos skaitytos dar iki studijų baigimo. Negali būti, kad vėliau manęs niekas neįtakojo! Dar pagalvojau ir įrašiau keletą knygų, kurias skaičiau palyginus neseniai. Tada kelias išbraukiau ir įtraukiau moterų rašytas. Bet tai melas. Jos nepadarė man tokios stiprios įtakos, kokią padarė Hesse’ė ar Rilke’ė. O gal padarė? Abejoju. Skaičiau jau nebūdama tokia atvira kito žmogaus patirčiai. Geoffas D. tai irgi pastebėjo:

    „Johnas Bergeris knygoje „And Our Faces, My Heart, Brief As Photos“ svarstė, ar negebėjimas atsiminti nėra ta pati atmintis (kaip kūdikio buvimas be atminties motinos įsčiose). Štai todėl mano mažėjantis susidomėjimas skaitymu pats savaime yra išdava to, kad esu nemažai perskaitęs. Knygos didina jautrumą, formuoja pasaulio įsivaizdavimą, suteikia gyvenimo prasmės pojūtį, tad nenuostabu, jei laikui bėgant skaitymo vaidmuo aibės atvertų galimybių kontekste ima proporcingai mažėti. Kuo stropiau išmokstame skaitymo pamokas, tuo rečiau tenka konsultuotis su vadovėliu. Ilgainiui viduje ima generuotis subjektyvumas, kurio nebereikia stimuliuoti tekstais. Žinoma, vis dar yra ko išmokti, ką perskaityti, bet būdamas paauglys kiekvieną knygą sugerdavau kaip stulbinantį papildą tam, ką žinojau ir jutau, o dabar nauja knyga — jau mažesnis indėlis į žinių katilą.“

    Ne vienas prozininkas yra išsidavęs, kad su metais skaito vis daugiau negrožinės literatūros. Tai ir dėl to, kad daug kas esminio jau perskaityta, o nauji autoriai retai nustebina, ir dėl to, kad rašydamas ieškai konkrečios informacijos, konkrečių idėjų, kurias galėtum panaudoti savo prozoje. Rašytojai skaito rašytojus? Kodėl gi ne. Net jeigu ir taip, jeigu ir esame mažytis, gan uždaras klubas iškrypėlių, uostančių popierines knygas, glostančių medžiaginius viršelius, nešančius į kavinę maišelyje keletą knygų paskolinti kitam tokiam iškrypėliui… Mūsų irgi reikia pasauliui.

    Taip, tapau itin išranki skaitytoja. Bet kai randu knygą, kuri mane visiškai užburia, dalinuosi ja kalbėdama blizgančiomis akimis: žiūrėkit, šita, va, yra ką skaityti!

    Kartais manęs klausia, ar visada perskaitau iki galo. Ne. Aš iš tų, kurie negaišta laiko, nes pasaulyje yra gerų knygų, kurių dar neatradau. Jos retos, jų reikia ieškoti. Būtent jų man reikia. Panašiai, kaip su žmonėmis: visi jie gali būti kažkam įdomūs, bet ne visų man reikia, tad ne kiekvienos gyvenimo istorijos išklausysiu nuo pradžios iki galo.

    „Neskaitykite, kaip vaikai, pramogai ar, kaip ambicingieji, turėdami tikslą sužinoti. Ne. Skaitykite išgyvenimui.“ — Gustave’as Flaubertas

    —————————————

    * Skaitymo prasmė (man) yra neakivaizdinis bendravimas su autoriumi. Man reikia pojūčio, kad tas žmogus su manimi kalbasi, nors manęs ir nesutiko, nežino apie mano egzistavimą. Bet jis pasakoja man dalykus iš savo gyvenimo, jis atsiveria man. Tai, kad radau šią knygą ir skaitau ją būtent dabar, yra atsitiktinumas. Dar viena detalė gyvenimo chaose. Bet mano gyvenimo istorijoje knyga gali tapti reikšminga sąsaga, sujungti mano galvoje keletą laidų tam, kad įvyktų trumpas sujungimas. Nušvitimas. Prabudimas. Kontaktas.

  • Vaikas be raktų

    Kaip siųsti savo tekstą kultūrinių leidinių redakcijoms? Apie debiutavimą parašysiu ir daugiau, bet šįkart pakalbėkim tik apie vieną be galo svarbų dalyką: dokumento, kuriame esti jūsų kūrinys, užvadinimą.

    Primygtinai prašau nesiųsti bevardžio dokumento, kurio pavadinimas koks nors „tekstas.doc“. Didelė tikimybė, kad jis nebus perskaitytas.

    Jei dabar nusišaipėte, manydami, kad perdedu, kad žmonės nėra tokie kvaili ir nesiunčia be pavadinimų, atsiimkite savo pašaipą, nes tokių „tekstų“ gavimas yra taisyklė, o pasirašyti darbai — išimtis.

    Jei vietoj žodžio „tekstas“ įrašysite kokį nors pavadinimą, bet dokumentą atsivertus nebus jūsų vardo ir pavardės, mano kompiuteryje toks siuntinys taip pat gali dingti.

    Jau daugel kartų dariau už autorius šitai: susirandu parsisiųstą dokumentą, atsidarau jį Worde, grįžtu prie emailo, randu autoriaus vardą (dažnai tenka dar paieškoti jo, nes emaile ne visada tikruoju vardu pasirašoma), grįžtu prie dokumento ir įdedu vardą. Tada pakeičiu dokumento pavadinimą, įterpdama ir jame autoriaus pėdsaką.

    Ar man sunku tai padaryti? Ne. Bet kodėl turiu tai daryti už autorius? Neturiu.

    Todėl nustojau. Vietoj to, jei gera nuotaika, atsakau emailu, paprašydama ištaisyti klaidą ir nesiųsti savo vaiko į miestą be raktų.

    Siunčiamas kūrinys privalo turėti autorių ir pavadinimą jau dokumento pavadinime. Viduje — taip pat. Jeigu to nedarote, parodote man, kad negerbiate savo kūrinio ir mano akyse neatrodote profesionaliai. Siunčiant darbus redakcijoms, kuo daugiau dalykų turi liudyti apie jūsų kaip rašytojo(s) profesionalumą, nes už publikaciją pageidautumėt ir honoraro, juk taip?

    Dirbant kultūros leidinio redakcijoje tokių emailų su prisegtukais daugėja, daugėja… Kartais gaunu ir parsisiunčiu ne vieną ir ne tris tekstus, kurių pavadinimuose nėra autoriaus pavardžių, todėl grįžti prie emailų ir rankioti kuris kurio darosi neįmanoma. Turiu gi ką veikti. Man dar reikia juos visus perskaityti ir atsakyti autoriams! Tie darbai, kurie pasimes tarp atsisiųstų dokumentų, negaus redakcijos dėmesio. Ir nekaltinkite dėl to redakcijos.

    Taigi, pirma taisyklė, siunčiant darbus į internetines platybes:

    • emaile turi būti jūsų vardas ir pavardė (tikras arba tas, kuriuo pageidaujate pasirašyti);
    • jūsų vardas ir pavardė turi būti dokumento pavadinime;
    • kūrinio pavadinimas irgi turi būti dokumento pavadinime;
    • jūsų vardas, pavardė ir kūrinio pavadinimas turi būti kūrinio antraštėje.

    Beje, siųsti redakcijoms kūrinį galite ir Word, ir PDF formate.

     

     

  • Kodėl mes rašome

    Valandos trukmės paskaita apie rašymą anglų kalba, bet skaitoma su skandinavišku akcentu, kurį nesunku suprasti. Norvegas Karlas Ove’ė Knausgaardas, kaip visada, sugeba įžvelgti paprastuose dalykuose nepaprasta. Pasak jo, rašome tam, kad sukurtume erdvę, kurioje kažkas galėtų būti pasakyta. Kažkas, ką atpažįstame kaip tiesą. Enjoy!