skaitantiems ir rašantiems

  • Įkyrus rašytojų pastovumas

    „Išvažiuok kur nors, susirask rezidenciją, pakeisi aplinką ir galėsi rašyti“, – pataria man tai vienas, tai kitas gero linkintis žmogus. Kelionės ir gyvenimas užsienyje, ypač Skandinavijoje, kur buitis sutvarkyta ir aplinka daugmaž rami – tokia perspektyva visgi nuteikia mane atostogoms, ne darbui.

    Be to, išvykusi kelioms savaitėms ar mėnesiams, nespėčiau apsiprasti su aplinka. Dar daugiau: užsienis mane domintų labiau negu kūryba. Rašyčiau daug dienoraštyje, o ne romano eskize. Man prireikė daugiau nei metų, kad nustočiau stebėtis tuo, kas mane supo, gyvenant svetur… Todėl mandagiai sakau: „Ačiū, man ir namie gerai.“

    Pasikalbėjus su kitais rašančiais, radosi panašus pastebėjimas: negali rašyti, jei keiti darbą, keiti butą, keiti sutuoktinį… Jei kas nors namie sunkiai serga, jei patyrei emocinį sukrėtimą, jei šalyje sudėtinga politinė situacija ir reikia bėgti į gatves (ar lipti pro ministerijos langą) – ne literatūros ateitis galvoje. Tada rašyti gali nebent karštus eilėraščius – viens du, pusvalandis ir gatava.

    Čia ne mano išmislas, kad eilėms reikia mažiau laiko – sykį kalbant su poetais išėjo kalba apie tai, jie sakė, kad visai norėtų kurti prozą, bet neturi tiek laiko. (Eilių rinkinį sudarant jau kitaip.) Tikrai, romanas – ilgalaikis projektas ir jam reikia ypatingų sąlygų. Viena iš jų – nuožmus, įkyrus dienotvarkės pastovumas.

    Pasiskaičius romanistų biografijas, į akis krenta toks dalykas: labai griežta, nekintanti darbotvarkė, kur garbingoje vietoje, kai aktyviausios smegenys, rašoma – neilgai, po dvi tris valandas. Dažnai gyvenama be laisvadienių arba jų dienotvarkėje vis tiek yra rašymo seansas. Žinoma, tai tokie karjeros periodai, kai itin intentyviai rašoma. Tarp tų intensyviųjų būna ramieji – kai renkama medžiaga, daromas psichinis atokvėpis ir ruošiamasi kitam intensyviam periodui. Sąrėmiai kaip gimdymo metu!

    Filmuose rašytojai dažnai rašo kur nors pakrantėje – kad pro didelį langą matytųsi okeano bangų mūša… Nežinau nežinau. Tas stereotipas man nesuprantamas. Aišku, gamtos garsai gerai išvalo galvą, greit atpalaiduoja sąrėmių iškamuotus proto raumenis. Bet man reiktų ilgai gyventi prie jūros ar vandenyno, kad įprasčiau spoksoti pro langą to grožio nematančiu žvilgsniu.

    Kitaip tariant, problema, ar poreikis, išliktų – aplinka turi būti pastovi ir nedirginanti. Todėl man gaila gražių vaizdų. Norėčiau juose maudytis tais periodais, kai nedirbu, nešvaistyti gamtos išteklių. Nekalbant jau apie tai, kad vila ant kranto žvėriškai daug kainuotų…

    Juk daugelis rašytojų yra neturtingi kaip bažnyčios pelės. Tik pradedantieji gali apgaudinėti save, kad rašysis tikrai geriau, vos tik rasiu nuostabią „įkvepiančią“ vietą, o dėl jos teks pusę gyvenimo padirbėti. Negi rašysi „negražiai“?!

    Įsibėgėjusieji ir pažengusieji rašytojai žino: vos tik pradedi dirbti, aplinka išnyksta, vaizduotėje patenki į tokias vietas, tokias vietas… Man dažnai būna, kad po darbo jaučiuosi taip, tarsi būčiau gerokai pakeliavusi, nors pusdienį praleidau ant „skaitymo sofos“ ar prie kompiuterio.

    Stephenas Kingas savo pirmąjį sėkmingą romaną „Kerė“ sukūrė pasidėjęs spausdinimo mašinėlę ant skalbimo mašinos, tarp skalbinių. Nes ten buvo ramiausia (jo žmona irgi rašytoja, jie jau turėjo vaikų).

    Neapgaudinėkime savęs: tam, kad rašytum, nereikia ypatingų aplinkybių. Atvirkščiai – reikia kuo didesnės nuobodybės, kuo mažiau dirginančios aplinkos, kuo pastovesnio sugyventinio, kuo mažiau, bet tikrų draugų, supratingų giminių ir bent minimalaus uždarbio pragyvenimui, na, dar for coffee and cigarettes.

    Tam, kad rašytum, tereikia savo kampo. Ramybės.

    (Nuotr. autorė Odeta Tum. Ant grindų išsiplojusi guliu aš – vyksta kontaktinės improvizacijos užsiėmimas.)

  • Akys chimeros

    Šis romanas – kaip meilės afera – man prasidėjo seniai, gal kokiais 2009 m., kai Melburno Lietuvių klubo bibliotekoje radau Jono Aisčio esė rinkinį, o jame – tekstą apie tarpukario literatų ekskursiją Nemunu. Atsišviečiau puslapius ir pasidėjau – prireiks. Pradėjau fantazuoti, kas būtų, jeigu tai būtų filmas? Kas būtų, jei tai būtų romanas? Kas, jeigu aš jį parašyčiau kada nors, kai išmoksiu rašyti didelės apimties kūrinius? (Novelių rinkiniu debiutavau 2010 m.)

    Praėjo dešimt metų. Per tą laiką išleidau keturias knygas (dvi iš jų – romanai). Surinkau dar daugiau medžiagos apie tos literatų ekskursijos dalyvius ir to meto įvykius. 2016 m. liepą dešimčiai dienų apsigyvenau Kaune tam, kad galėčiau aplankyti muziejus, susipažinti su aplinka, ir – įsimylėjau šį miestą. Grįžau gyventi į Lietuvą ir pasirinkau Kauną. Suvalkijoje – dviejų pagrindinių veikėjų gimtinėje – ėmiau lankytis dažniau nei galėjau įsivaizduoti! Nes mano širdies draugas – suvalkietis. Šis romanas – kaip rašomas literatūros kūrinys – vis labiau tampa mano asmenine istorija, mano pačios gyvenimo dalimi.

    Prieš dvejus metus daviau paraišką Kultūros tarybai, prašydama stipendijos, bet tąsyk negavau. Pernai parašiau paraišką vėl – ir gavau. Šiais metais kas mėnesį gausiu pinigų už tai, kad rašau romaną. Būčiau rašiusi jį šiaip ar taip, jau turėjau planą, kaip nedirbti nieko kito ir išgyventi, tačiau tik dabar suprantu, kaip svarbu visgi gauti finansinę paskatą. Berods, Trumanas Capote’ė yra sakęs, kad niekas jo geriau nemotyvuoja, negu honoraras. (Dedlainas irgi gerai: nuoroda.)

    Vos tik praūžė naujako šventės, Sandra eina į rašytojos darbovietę – ant sofos, o paskui prie kompiuterio stalo, kurio pašonėje – knygų lentyna (pagaliau knygos vėl sutvarkytos – galvoje ramiau, širdyje – taip pat). Rytais iki dvyliktos neatsidarau elektroninio pašto dėžutės, neskaitau feisbuko žinučių, išsijungiu telefono garsą. Dėliojuosi darbų planą. Tvarkau jau surinktą fotografinę ir tekstinę medžiagą. Jau turiu romano fabulą – įvykių seką laiko linijoje.

    Aiškiai pajutau: jei nepasinaudosiu šia man suteikta proga parašyti romaną, kitos tokios progos nebus. Kai tau moka stipendiją, kad tik kurtum, neužduodamas klausimas „iš ko tu gyvensi?“ – nes tokio klausimo ir nebėra. Žinoma, vis tiek panikuoju, kad man nepavyks, kad nesugebėsiu. Bet panikuoti yra normalu.

    Laimingi sutapimai – jų iki šiol jau buvo daug – tęsiasi. Per šventes gavau sveikinimą iš Salomėjos Nėries muziejaus Palemone (viršuje matote jį). Kaip nustebau, nes ryšys lyg ir buvo nutrūkęs. Lankiausi tame muziejuje prieš trejus metus, kai rinkau medžiagą. O dabar mane prisiminė tarsi žinodami (ar nujausdami), kad mano meilės afera su ta istorija vis dar nesibaigė.

    Kultūros taryba norėtų, kad stipendininkas dalintųsi su publika savo darbo vaisiais – pristatytų eskizus, pasakotų apie procesą. Puiku! Kaip tik peržiūrėjau viską, ką turiu surinkusi iki šiol, – graži krūvelė nuotykių ir nuotraukų – kodėl turėčiau nuo jūsų slėpti? Dalinsiuosi istorijomis čia – visada rasite jas skyriuje „Akys chimeros“ – nes toks yra darbinis romano pavadinimas.

  • Šiaudinių šunų trapumas

    „Kaip auką dievams senovės kinai savo ritualams sumeistraudavo šiaudinių šunų figūras, ir per ceremonijas jos būdavo labai gerbiamos. Tačiau, vos ritualams pasibaigus ir joms tapus nebereikalingoms, būdavo sutrypiamos ir išmetamos lauk: „Dangus ir Žemė yra nuožmūs ir negalestingi – su miriadais sutvėrimų elgiasi lyg su šiaudiniais šunimis“. Jei žmonės pažeis Žemės balansą, jie taip pat bus sutrypti ir išmesti. Gaios teorijos kritikai teigia, jog jie jos [teorijos] nepripažįsta, nes ji nemokslinė, tačiau iš tikro jos bijo ir nekenčia, nes žmonės joje niekada nebus daugiau nei šiaudiniai šunys.“ — John Gray „Šiaudiniai šunys“ (Žara, 2010, orig. angl. k. 2002, vertė Audrius Daukša)

    Apie šią politinio filosofo Johno Gray’aus knygą, kurią sumedžiojau keistoje atseit kalėdinėje knygų mugėje Kaune, seniai žinojau, o angliškai skaičiau (ir turiu) jo „Black Mass“ (irgi išversta į lietuvių, „Juodosios mišios“), kai rinkau medžiagą savo romanui „Dioniso barzda“. „Šiaudiniuose šunyse“ aptikau dar daugiau artimų idėjų, kurias maniausi pati atradusi savo kūriniui… Turbūt tai tiesiog logiškos išvados ir panašios krypties mąstymas.

    Politinė filosofija man yra įdomiausia filosofijos kryptis. Gray’us – britas su visu jojo britišku juodu humoru, sarkazmu ir skepsiu, net tamsiu pesimizmu. Pesimistai yra realistai, ir man su jais smagiausia.

    Skaičiau „Šiaudinius šunis“ kažkodėl šypsodama, su tokiu širdies apsalimu, kurio romantikai ir pozityvistai nesuprastų. O kad knyga dar ir lengvai parašyta, skirta tam viduriniam kultūros sluoksniui, kurio kultivavimu mes visi labai užsiėmę, tai net stebiuosi, kodėl autorius mūsuose netapo populiarus ar bent žinomas kaip Yuvalis Harraris. (O gal žinomas, tik aš to nepastebiu? Kaip ten bebūtų.)

    Mėgaudamasi Gray’aus pasakojimu, radau nemažai nuorodų į kitų mano „draugų“ kūrinius, literatūrinius ypač. Vieną minimąjį autorių turiu keliose knygose parsigabenusi iš Australijos, nes anas ten labai garbinamas už veikalą „The Songlines“, per kurį su juo ir susipažinau visų pirmiausia.

    Tai – Bruce’as Chatwinas, irgi britas, labai spalvinga asmenybė, keliautojas, beletristas (literatūrinis stilistas), gėjus, anais laikais vedęs savo gerą draugę (kad visiems ramiau būtų), miręs nuo AIDS, kilus epidemijai…

    Gray’us pacitavo Chatwino „Utz“, o aš puoliau ieškoti savo lentynos bardake. Ir puoliau skaityti. Tai mažasis romanas ir mažasis šedevras apie porcelianą.

    Beje, „Utz’ savyje turėjo atviruką – mėgstu kaišioti į knygas atvirukus kaip skirtukus, paskui pamiršti, ką kur paslėpiau – ir tai buvo šuo.

    Dar pabaigai pacitatuosiu iš „Šiaudinių šunų“:

    „Geras gyvenimas – ne svajonės apie pažangą, o sugebėjimas daugiau ar mažiau sėkmingai išgyventi įvairius tragiškus netikėtumus.“

    „Tikri lošėjai lošia dėl paties lošimo. O savo malonumui žuvį gaudantys žmonės laimingiausi yra ne tie, kurie jos sugauna daugiausia, o tie, kurie žvejodami patiria daugiausia malonumo. Žaidimo esmė yra ta, kad jis neturi jokio kito tikslo.“

    „Jokiems kitiems gyvūnams gyvenime nereikia tikslo, ir tik žmogus-gyvūnas be tokio tikslo negali apsieiti. Bet negi iš tikro negalime įsivaizduoti, kad toks tikslas gali būti tiesiog gyventi ir matyti gyvenimą tokį, koks jis yra?“

  • Mėlynas akmenėlis

    Premijuotas romanas – taip užrašyta tituliniame puslapyje po pavadinimu „Devintas lapas“. Skaitydama šią Birutės Pūkelevičiūtės knygą vis galvojau, ar tikrai ji plagijavo Antaną Škėmą? Ir kaip galima plagijuoti romaną – pavogti struktūrą? Nes turinio gi nepavogsi, jis autobiografinis. O sakyti, kad pasinaudota ta pačia romano struktūra, būtų idiotiška – nes struktūros nebūna originalios – jų yra keletas variantų ir smulkesnių variacijų, visi naudojasi tomis pačiomis ir neima į galvą. Svarbu, kad struktūra būtų, o ne kad būtų „autentiška“.

    Panašu, kad Antaną tiesiog apėmė pavydas ir isterija. Jis gi turėjo romaną su Pūkelevičiūte. Ko tik nebūna po skyrybų…

    Koks įspūdis, perskaičius „Devintą lapą“? Noriu rasti ir „Aštuonis lapus“ (tas pats kūrinys, pirmasis tomas), nes patiko pasakojimo audinys. Struktūra – palaida, medžiaga nesuvaldyta. Suprantu, kodėl Pūkelevičiūtės kūryba apdovanota, bet apgailestauju, kad ji nėra tokia jau puiki, kaip nėra tokia jau puiki ir Škėmos kūryba.

    Labai jaučiasi, kad tie mūsų „romanistai“ nebuvo įsijautę į prozos kūrimą. Rašė priešokiais, išgimdė po vieną stipresnę knygą. (Vieno romano rašytojai…) Gaila, kad jie neatsidėjo literatūrai. Gali būti, kad priežastis banali: skurdas, sunkus pragyvenimas vertė dirbti. „Devinto lapo“ paskutinėje pastraipoje Pūkelevičiūtė prisipažįsta, kad parašė knygą autobuse, pakeliui į darbą ir namo: „Pusantros valandos iš pietų į šiaurę, pusantros valandos atgal.“ O gal rašymas nebuvo proritetas? Arba trūko kultūrinės terpės, išsilavinimo? Atsakyti sunku.

    Kita vertus, mūsų visuomenė neturėjo (ir vis dar neturi) suvokimo, kad kūryba be pinigų – mecenavimo – negali gimti. Turtingi (ir biedni) Čikagos lietuviai statė bažnyčias, o ne rėmė savo intelektualus, kad jiems nereikėtų dirbti liftininkais ar geležinkeliečiais. Tokias tat vertybes renkasi maža tauta, kurios ateities neužtikrins priklausymas didžiajai pasaulio religijai, kuriai jos unikalumo nereikia. Ateitis bus, jei išgyvens unikali kultūra – o literatūra yra jos dalis.

    Knygos leidimas, patekęs į mano rankas (pirkau „Juodojo šuns“ knygyne Vilniuje), publikuotas Čikagoje 1982 m., todėl autorės kalba, laimei, nesterilizuota. Štai ištrauka, kuri man puikiai iliustruoja tai, jog rašyti reiškia matyti:

    * * *

    Genė žarstė koja akmenėlius. Paskui pasilenkė kėdutėj ir išsitraukė vieną:

    – Matai? Iš kur atsirado šitoks?

    Akmenėlis buvo ryškiai mėlynas, kaip povo plunksnos akis. Tarp juodų, rudų ir pilkų akmenukų – staiga vienas keistuolis! Gamta kartais paišdykauja: deimantas tarp anglių – taipogi keistuolis.

    Ėmiau Genei pasakoti, kad ir aš ieškau panašių akmenėlių. Renku šio krašto keistenybes ir užsirašau. Gal kada nors sulipdysiu „neamerikonišką“ mozaiką, ir niekas negalės tikėti: nejaugi tie visi maži atsitikimai tikrai matyti Amerikoj?

    – Pavyzdžiui? – susidomėjo Genė.

    Gerai. Klausykis: tai įvyko miesto centre. Ne vertelgos skylėj, bet didžiausioj Chicagos krautuvėj:

    „Marchall Fields“. Laikrodžių ir brangenybių skyrius. Vieta ori, aplinkui baltų gvazdikų puokštės; kilimai, šviesos, balsai – viskas oriai pritildyta. Prekyba vyksta garbingiausioj šeštadienio kilnybėj. Aš laukiu, kol man laikrodžiui pakeis dirželį ir žvalgausi aplink.

    Netoliese, kitame stikliniame garde, triūsia du pardavėjai: žilas, labai korektiškas senukas ir juoda panelė su šešiasdešimt šešiom nukarusiom kasytėm. „Dotty“, sako jai senukas, „dabar aš einu priešpiečių“. Ir išnyra iš gardelio – švarkas rūpestingai išglaistytas, baltų marškinių apikaklė pakrakmolyta, santūriai dryžas kaklaryšis kilstelėtas perliniu smeigtuku. Iki liemens viskas rimta ir saikinga, kaip dera žinomos krautuvės įgudusiam pardavėjui. Bet nuo kelių – senukas minkštas, lyg pliušinis meškutis: jis be batų, jis tik su kojinėm! Todėl ir atrodo numažėjęs, tarsi supliuškęs, kas visados atsitinka žmonėms, kai jie nusispiria batus (sunku įsivaizduoti narsuolį ar rimtuolį be batų!).

    Žmogelis nutreplena kilmu, ir svarbiausia: vienoj kojinėj, ant užpenčio, baltuoja neapsakomai jauki ir meili skylutė! Tokią skylutę galėtum tiesiog pabučiuoti. Tai vakarai su pasakom: virbalų skambtelėjimai ties mezginiu, vartomo laikraščio čežėjimas, nublukę šilkiniai abažūrai, pro kuriuos sklinda slyvų spalvos šviesa; ant stalo guli pravira akinių makštis, išklota senoviniu aksomu; dubenėly – keptas ir dar šiltas obuolys, užpiltas pienu. Vienodai siūbuoja sieninio laikrodžio švytuoklė, pintinėj miega maži šuniukai, kurių nuleipusias ausis taip linksma patampyti. Tokia – buvo toji skylutė kojinėj. O senukas – lyg išplėštas iš Čechovo apsakymų – ėjo ir nuėjo kojinėtas: iškilmingas krautuvės kilimas, pro apgalvotai išdėstytas gvazdikų puokštes, pro lentynove surikiuotus sidabrinius padėklus, nužvilgintus iki spiegiančio blizgėjimo.

    – Aš nematau čia nieko nepaprasto, – pasakė Genė. – Žmogui prasitrynė kojinė, ir tiek.

    – Taip, bet vienai akimirkai ta maža skylutė sugriovė visą „Marshall Fields“ orumą. Ir sušildė mano širdį. Nutrepleno žmogytis su skylute kojinėj, toks intymiai mielas! Nutrepleno sau tolyn – per vaizbos šlovę ir galybę. Juk tai „mėlynas akmenėlis“, ar ne?

    Birutė Pūkelevičiūtė „Devintas lapas“ pp. 56-58.

  • Debiutas – kaip tapti skaitomu? #1

    Gal jau pakaks rašyti į stalčių? Išbandyti save baisu, žinau. Kas, jeigu nusiuntus kūrinį nebus atsakymo? Arba atsakymas bus neigiamas? Paskaitykite žinomų autorių biografijas ar šiaip pasakojimus apie tai, kaip jie ant sienos klijuodavo atmetimo laiškelius – rejection slips… Prisiminkite, kiek kartų atmestas buvo Stephenas Kingas, Andrei’us Makine’as ir kt. Atkaklumas – didžiausia rašytojo dorybė. Ir redakcijų siaubas.

    Tapti skaitomu – reiškia tapti matomu, tapti kritikuojamu. Pradėkime nuo to, kad turite užsiimti savikritika visų pirma jūs pats. Atsiverskite kūrinį, kuris, jūsų manymu, galėtų būti publikuotas, ir perskaitykite taip, tarsi ne jūs tai parašėte. Skaitykite skeptiško skaitytojo, gal net kritiko akimis. Įvertinkite tai, ką sukūrė šio teksto autorius. Duodate pažymį „patenkinamai“ ar net daugiau? Puiku. Prie teksto verta dar padirbėti.

    Parenkite kūrinį publikavimui: parinkite šriftą Times New Roman 12 pt, vidutiniškomis paraštėmis. Suvienodinkite brūkšnius, jeigu jų yra tekste (lietuviškas brūkšnys yra toks, kokį matote čia – šiame straipsnyje). Ištaisykite klaidas, kiek tik jų matote (padeda, jei atsispausdinate tekstą, tada klaidos išlenda). Viršuje BŪTINAI užrašykite savo vardą ir pavardę (ar pseudonimą, jei norite), taip pat kūrinio pavadinimą. Nereikia išsidirbinėti, nereikia ieškoti įmantrių šriftų ir iliustracijų. Įsivaizduokite, kad šitą tekstą skaitys žmogus, kuriam per dieną tenka labai daug šlamšto perskaityti. Jeigu rašote gerai – akis iškart užkibs už turinio, o ne formos. Skaitoma šiais laikais dažniausiai monitoriuje, todėl nesivarginkite, bandydami sutalpinti tekstą į mažiau puslapių. Kiekvienas formato iškraipymas užpisa, o ne atkreipia dėmesį į „spalvingą autoriaus asmenybę“. Matėm mes tų asmenybių – visi mes tokie, patikėkite.

    Ar verta prieš siunčiant redakcijai duoti kūrinį paskaityti kokiam nors draugui, pažįstamui, giminei? Visai gal ir verta. Tik netikėkite pagyromis. Džiaukitės, bet netikėkite. Šitie žmonės nenori su jumis susipykti, todėl geriau tegul nesiima kritikuoti. Geriau jiems nepamatyti autoriaus veido, kai jis išgirsta kritiką. Ne, mes neduodame draugams skaityti savo kūrinių „tam, kad išgirstume tiesą“. Mes dalinamės tam, kad tol, kol draugai skaito, pajustume, kas tame tekste negerai. Tiesiog taip geriau įsijungs intuicija, mūsų vidinis kritikas, kurio šioje stadijoje visai kaip ir reikia.

    Dabar metas atidžiau patyrinėti kultūrinės spaudos lauką. Kuriam leidiniui ar portalui šis kūrinys tinka labiausiai? Nemanykite, kad tai ne jūsų, o redakcijos reikalas. Negaišinkite laiko nei sau, nei kitiems. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visi leidiniai vienodi, o iš antro – ne. Verta skaityti spaudą ne tik tam, kad joje būtum publikuotas, bet ir šiaip, kad pajustum, koks jų turinys, kokia pakraipa, koks tekstų lygis priimtinas. Pvz. „Šiaurės Atėnuose“ galima rasti daugiau maištingų tekstų, eksperimentų, „Literatūroje ir mene“, tekstai galėtų turėti didesnę išliekamąją vertę, o almanache „Metai“ prašom publikuoti tai, kas yra vau – „aukštoji lliteratūra“.

    Žurnalas „Kultūros barai“, kur daugiausia publicistikos, publikuoja ir poeziją, bet ji turėtų būti aktuali, ne „poezija dėl poezijos“… Žodžiu, patys patyrinėkite ir susidarysite nuomonę, kur savo kūrinį įsivaizduojate geriausiai. Galima net daryti atvirkščiai – pirma rasti, kur norite publikuotis, o tik paskui atrinkti savo kūrinį ir jį parengti publikacijai. Tampa aiškiau, į kokį lygį ir tematiką orientuotis.

    Jei dar nedrįstate pamatyti savo vardo „oficiozuose“, galite debiutuoti vietos leidinyje arba net zine. Klaipėdoje leidžiamos „Durys“, kauniečiai turi ziną „Dešra ant žaizdos“. Gali būti, kad jūsų miesto laikraštis leidžia kultūros priedą. Debiutuojantiems mielai padeda „Nemunas“ (nuo eksperimentų iki rimtų kūrybinių paraiškų). Apie skaitmenines platformas čia nesiplėsiu, nes debiutuoti galima ir savo tinklaraštyje, ir feisbuko paskyroje, ir rašyk.lt platformoje – bet tai ne tas pats, kas praeiti redakcijos vertinimą, sulaukti emailo, kad „ačiū, mums tinka“.

    Išsirinkote vieną leidinį? Galima ir kelis, bet pradžioje siųsti verta vienam ir palaukti atsakymo. Susiradote emailo adresą? Kiekvienas leidinys turi savo internetinę svetainę, o ten kontaktuose – adresas. Siųsti geriau ne vyr. redaktoriui, o žmogui, kuris atsakingas už jūsų žanro skiltį (poezija, proza, publicistika), jeigu toks yra. Jeigu ne – vyr. redaktoriui arba bendruoju adresu.

    Debiutuojant būtų gerai, kad prisistatytumėte motyvaciniu laišku.

    Bet apie tai – kitą kartą.